Todėl kalbant apie svarbiausias šių metų tendencijas, nesitikėkite, kad tekste bus paminėtos naujausios šildymo sistemų ar fasado apdailai naudojamų medžiagų mados. Apskritai, privačių namų ar butų srityje architektūros prasme šiemet nieko ypatingo neįvyko, kaip ir biurų pasaulyje. Galbūt privačių namų, daugiabučių ir biurų iškilo daugiausia, bet nustebinti ar sudominti šiais projektais – sunkiausia.
Šiemet dėmesį Lietuvoje kaustė trys svarbiausios temos – naujų muziejų projektai, nauji tiltai ir visada aktuali paveldo tema.
Muziejų ir tiltų projektavime įvyko tikras sprogimas. Bent trys Lietuvos miestai jau pasistatė ar planuoja pasistatyti šešis naujus tiltus, kuriems buvo skelbti architektūriniai konkursai. Vilniuje šiemet buvo atidarytas vienas naujas muziejus, Panevėžyje projektuojamas kitas, Kaune dar dviejų muziejų projektai sparčiai stumiasi į priekį.
Paveldo srityje kaip visada buvo karšta. Nors ryškiausiai spaudoje dėmesį traukė projektai Vilniuje ir kai kurių projektų aistros net buvo perėjusios iki teismų, atskiro paminėjimo nusipelnė ir vienas mažesnis Lietuvos miestelis. Užsienyje šiais metais svarbiausia buvo moterų architektūroje tema, kuri kol kas Lietuvoje atrodo visiškai nepastebima.
Muziejai ir architektūra muziejuose
Neabejotinai daugiausia dėmesio šiemet sulaukė naujų muziejų atsiradimas. MO muziejaus atidarymas buvo gausiai ir plačiai reklamuotas, o projektas renka vieną apdovanojimą po kito, tačiau jis nebuvo svarbiausia naujiena. Pagrindinis mūsų dėmesys turi atitekti Stasio Eidrigevičiaus menų centrui Panevėžyje. Šį projektą turbūt būtų galima pavadinti metų įvykiu. Pavyzdinis procesas, gerai suorganizuotas konkursas, jau paruoštas techninis projektas ir viskas per vienerius metus – taip Lietuvoje iki šiol nebuvo. Kol kas viskas kaip iš vadovėlio. Net konkursą laimėjo jauni, mažai kam žinomi lietuvių architektai „IMPLMNT architects“.
O ir Stasio Eidrigevičiaus menų centro kuriama viltis yra daug svarbesnė už MO muziejaus – naujuoju objektu Panevėžys stengiasi išlaikyti savo svarbą Lietuvos žemėlapyje, tikisi pristabdyti žmonių emigraciją į kitus miestus ir galbūt net tapti svarbiu turistų traukos tašku šiaurės Lietuvoje.
Svarbu paminėti ir progresą Kaune su nacionalinio mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ projektu, kurį ruošia Australų ir ispanų architektai „Smar Architecture Studio“. Visuomenei jau pristatyti projektiniai pasiūlymai ir paskelbta, kad už ekspoziciją bus atsakinga lenkų bendrovė „Multimedia Art & Education“. Kitas muziejus Kaune nors mažiau reklamuotas, tačiau taip pat ryžtingai rodo progresą – neseniai paskelbta, kad už Kauno miesto rotušės pritaikymą Kauno miesto muziejaus reikmėms bus atsakingi lietuviai „Processoffice“.
Architektūra šiemet taip pat buvo rodoma muziejuose ir meno galerijose. Svarbiausiame pasaulyje architektūros renginyje Venecijos architektūros bienalėje Lietuva pristatė Nomedos ir Gedimino Urbonų kuruojamą paviljoną „Pelkių mokykla“, kuris per mėnesį pritraukdavo virš 1000 lankytojų.
„Post“ galerijoje Kaune pavasarį įvyko dviejų jaunų lietuvių, Vienos meno akademijos absolventų architektų Aistės Ambrazevičiūtės ir Jurgio Gečio darbų paroda. Tai buvo reikšmingas įvykis, atskleidęs daugybę problemų, susijusių su architektų rengimu Lietuvoje. Parodoje buvo galima išvysti puikius studijų darbus, kurie lietuviškoje sustabarėjusioje architektų rengimo sistemoje nebūtų įmanomi. Nors šios dvi parodos jau užsidarė, Šiuolaikinio meno centre dar galima aplankyti architekto Valdo Ozarinsko darbų retrospektyvą – architekto darbams, ypač lietuvio, atsidurti Šiuolaikinio meno centre, yra retas reiškinys.
Tiltai
Didžiausia sensacija šia tema įvyko lygiai prieš metus, kai buvo paskelbta, kad „Processoffice“ laimėjo Kėdainių tilto per Nemuną Kaune architektūros konkursą. Dar didesnė sensacija laukė šį rudenį, kai visuomenė buvo supažindinta su tilto projektiniais pasiūlymais – pasirodo, darbai labai sparčiai juda pirmyn. Žinoma, kol realūs statybos darbai neprasidėjo, galima tik spėlioti, kiek realu Kaune yra pastatyti naują automobilių tiltą per Nemuną – nežinia ar galutinė projekto sąmata bus patraukli miestui.
Judesiai Kaune ties vienu tiltu nesustojo ir šiemet įvyko dar du tiltų konkursai – vienas senamiestyje per Nerį, o kitas – dviem tiltams per Nemuną į Nemuno salą. Pastarąjį laimėjo jauna vilniečių architektų komanda „KILD“.
Vilniaus miesto valdžia, matydama naują tiltų statymo vajų Kaune, nusprendė taip pat imtis naujo projekto. Užmojai šiek tiek mažesni, tačiau neseniai paskelbta apie pėsčiųjų tilto per Neries upę, nuo Vingio parko iki Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ teritorijos, architektūrinį konkursą. Rezultatus išvysime kitais metais.
Kol du didieji miestai lenktyniauja popieriuje, Kėdainiai ramiai ir be pompastikos šiomis dienomis atidaro naują tiltą per Nevėžį į Didžiosios Rinkos aikštę, kurį projektavo architektas Jurgis Rimvydas Palys. Šis architektas jau yra pridėjęs savo ranką tiek prie M.K. Čiurlionio, tiek prie Vytauto Didžiojo tiltų Kaune. Dažnai J. R. Palio darbai turi savitą, madų nesivaikančią išraišką, kuri kartais gali lengvai šokiruoti, tačiau jo projektai visad turi prasmę ir pamažu pritampa erdvėje. Veikiausiai Kėdainiams taip pat prireiks šiek tiek laiko apsiprasti su naujuoju tiltu, bet vėliau bus sunku įsivaizduoti miestą be jo.
Amžinoji paveldo tema
Paveldas visada yra jautri tema – kasmet įvyksta kas nors, kas plačiai nuskamba visuomenėje. Šiemet net sunku pasakyti, kuris projektas buvo pats karščiausias – Reformatų sodo ar Šv. Jokūbo ligoninės. Abu šie projektai yra Vilniuje, todėl neatsitiktinai patenka į dėmesio centrą, tačiau mažesniuose miesteliuose pakanka vieno mažesnio blogo projekto, kad jis sugadintų visą istorinį vaizdą.
Todėl kalbant apie paveldą šiais metais būtina pirmiausia paminėti Kėdainių M.Daukšos bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyrių. Didžiosios rinkos aikštėje rekonstruojant seną parduotuvę iškilęs naujas architektūrinis darinys primena sublokuotus priemiesčio gyvenamuosius namus. Išskirtinėje ir labai trapioje istorinėje aplinkoje nauji pastatai įterpti remiantis dešimties metų senumo architektūros šablonais.
Tai nėra pati blogiausia architektūra šiais metais – žymiai prasčiau atrodė jau palaidotas, „Archinovos“ komandos parengtas Šv. Jokūbo ligoninės projektas Vilniuje prie Lukiškių aikštės, tačiau Vilnius yra didelis miestas su didele istorija ir būtų kažkaip išgyvenęs šią traumą. Kėdainiams susidoroti ir ignoruoti naująjį pusfabrikatį bus daug sunkiau.
Šv. Jokūbo ligoninės projektas Vilniuje buvo sustabdytas ir dabar rengiamas naujas tarptautinis konkursas, kurio metu, reikia tikėtis, bus išrinktas geriau apgalvotas ir istorinėje aplinkoje protingiau derantis projektas.
Visiškai kitaip vystosi Reformatų sodų projektas Vilniuje. Kadangi už jį tiesiogiai atsakingas miestas, paradoksalu, kad jį vystant mažiau dėmesio kreipiama į visuomenės nuomonę. Nepaisant kilusio judėjimo, siūliusio jautriau, atidžiau ir intelektualiau pažvelgti į šią vietą, projektas, viską ignoruodamas, sėkmingai juda toliau. Nei surengtas „Re:formatų“ festivalis, nei visuomeninių organizacijų raginimas stabdyti projektą iš esmės nieko nesugebėjo pakeisti. Panašu, kad iš unikalios Vilniaus charakterį formuojančios vietos gausime šabloninę erdvę apie nieką.
Moterys architektūroje
Muziejai, tiltai ir paveldas buvo svarbiausios temos Lietuvoje, tačiau verta paminėti užsienyje šiemet kilusias diskusijas ir judėjimus apie moterų padėtį architektūroje. Metų pradžioje internete klajojo atviras dokumentas su daugiau nei 200 vyrų architektų pavardžių, kurie galimai nederamai elgėsi su moterimis. Tuo pačiu metu „The New York Times“ paskelbė 5 moterų kaltinimus dėl seksualinio priekabiavimo žymiam Amerikos architektui, Pritzkerio apdovanojimo laureatui Richardui Meieriui, po kurių jis laikinai sustabdė veiklą savo įkurtoje įmonėje, o spalio mėnesį pranešė apie visišką pasitraukimą.
Pradėjusios plačiau skambėti diskusijos apie lygybę pasiekė ir Europą, kur gegužės pabaigoje Venecijos architektūros bienalėje judėjimas „Moterų balsas“ (Voices of Women) surengė flashmobą, kuriame dalyvavo virš 100 žmonių. Renginio tikslas buvo atkreipti dėmesį ir kovoti prieš diskriminaciją ir išankstinius nusistatymus prieš moteris architektūroje. Judėjimo manifeste buvo rašoma, kad „moterys nėra mažuma pasaulyje, tačiau vis dar yra mažuma architektūroje ir mes norime, kad architektūra geriau atspindėtų pasaulį, kuriame mes gyvename“.
Šią lygybę bent truputį bando atstatyti praėjusią savaitę internete atsiradusi peticija, kuria siekiama architektę Doriana Fuksas pripažinti lygiateise apdovanojimo Premio alla Carriera Architettura, skiriamo už viso gyvenimo nuopelnus, laureate. D.Fuksas yra pasaulyje garsaus ir Lietuvoje ne viename konkurse dalyvavusio architekto Massimiliano Fuksas, kuris šį apdovanojimą gavo lapkritį, žmona. Peticija, kurią šiuo metu pasirašė apie 400 žmonių, tarp kurių yra ir itin garsių architektų, siekiama įvertinti abu architektus kaip lygius partnerius.
Lietuvoje moterų architektūroje tema kol kas niekam neatrodo aktuali arba čia tiesiog viskas yra geriau negu visame pasaulyje... Tačiau šiemet visuomenė nebuvo apatiška architektūrai ir buvo galima stebėti visuomenines iniciatyvas oponuojant įvairiems projektams. Lietuvos architektų rūmai ir jų naujai įsteigtos Regioninės architektūros tarybos bandė aktyviai komentuoti ir vertinti svarbiausius projektus. Šios visuomenės ir Lietuvos architektų rūmų pastangos susilaukė stipraus pasipriešinimo. Todėl kitais metais galime laukti įdomių precedentus kuriančių teisinių ginčų dėl projektų vertinimo ir komentavimo.
Taip pat bus įdomu sekti, kaip vystysis Šv. Jokūbo ligoninės ir naujos koncertų salės Vilniuje konkursas. Jeigu šiemet daug kalbėjome apie muziejus, kitąmet galbūt teks dažniau minėti stadionus. Kaune formą turėtų įgauti S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, o Vilniuje galbūt paaiškės galutinis projektas Nacionaliniam stadionui.
Iš edukacinės pusės, kaip visada, laukia jau tradicija tapęs „Open House Vilnius“ festivalis ir Kaune rudenį trečią kartą rengiamas Kauno architektūros festivalis. Nors naujų projektų ir renginių gausą kartais sunku objektyviai pamatuoti, tačiau vien tai, kad kolegos architektai iš užsienio su nedideliu pavydu kalba, kad „Lietuvoje vyksta daug dalykų“, turėtų mus visus džiuginti – neatrodo, kad kitais metais kažkas turėtų keistis.
