Oficialiai „Sausio sukilimo įamžinimas Vilniuje“ visuomenei buvo pristatytas penktadienį, 11 val.
Šios skulptūros autorius yra profesorius iš Lenkijos Tomaszas Sobiszas, patvirtino Pranciškonų kultūros centro direktorė Regina Karpovič.
„Pranciškonų vienuolynas pats neturi tokių finansų, tad jį mums padovanojo lenkai. Skulptūra yra finansuota iš Lenkijos nacionalinio fondo“, – 15min sakė R.Karpovič.
Konkursas šios skulptūros statymui skelbtas nebuvo, tikslios sumos, kiek kainavo skulptūra, R.Karpovič neatskleidė.
A.Narušytė: mes tikrai galėtume geriau
Skulptūrą apžiūrėjusi menotyrininkė Agnė Narušytė mano, kad ši skulptūra yra „tokia pati, kokias stato visur“. Jos yra sukurtos realistiškai, atliktos nelabai įtaigiai ir išraiškingai.
„Todėl tokie objektai ir vadinami balvonais, nes viskas yra sukurta pagal vieną štampą. Taip, stengiamasi išgauti individualius veido bruožus, bet pačiose skulptūrose nėra jokios dvasios, autoriaus išraiškos. Žodžiu, tai klaikiai atrodantys darbai, bet, kaip supratau, jos yra privačiame bažnyčios kieme, šiaip mieste vaikštant jų galima ir nepastebėti“, – pasakojo A.Narušytė.
Menotyrininkei apmaudu, kad dabartinė paminklų statymo politika Lietuvoje yra antimeninė ir antiestetinė: „Vaikštant po Vilnių ir kitus Lietuvos miestus atrodo, kad neturime nei šiuolaikinio meno, nei gerų skulptorių.“
Anot jos, geri menininkai jau nebedalyvauja konkursuose, nes komisijose, kuriose svarstoma apie naujas skulptūras, nėra žmonių, turinčių supratimą apie šiuolaikinį meną, skulptūros plastiką.
„Aš matau niūrią ateitį, nes visa vienodų skulptūrų aplinka edukuoja žmones ir nustato vienodą etaloną – neva tik štai taip galima kurti ir tik taip yra gerai. Jaunam, meno nesimokančiam žmogui tai gali atrodyti, kad jis mato geriausius meno pavyzdžius. Todėl labai liūdna, nes mes tikrai galėtume geriau“, – sakė A.Narušytė.
L.Kreivytė: „Yra žymiai šiuolaikiškesnių variantų“
Menotyrininkė Laima Kreivytė nekvestionuoja 1863–1964 metų sukilimo dalyvių svarbos, tačiau atkreipia dėmesį į estetinę plotmę. Jos nuomone, ši skulptūra primena XIX a. darbus, tačiau kokybės kartelės, anų laikų meistrystės jos neatspindi.
„Autorius pasirinko ypač konservatyvią formą, yra žymiai šiuolaikiškesnių variantų“, – teigė L.Kreivytė.
„Tokius paminklus vis dar stato visame pasaulyje, tačiau po Antrojo pasaulinio karo vis atsargiau žiūrima į realistinius asmenų vaizdavimus nepriklausomai nuo to, kas jie tokie. Šiandien veikiau koncentruojamasi į idėjas, veiksmus, o kartais pati vieta tampa paminklu, kaip pavyzdžiui, Roberto Antinio skulptūra „Aukos laukas“ Romui Kalantai Kaune“, – teigė L.Kreivytė.
Pasak jos, žmogaus herojizavimas kartais gali atnešti neigiamų pasekmių. Čia ji pasitelkė Salomėjos Nėries pavyzdį: „Sovietmečiu ją perdėtai iškėlė ant pjedestalo, visur bandė prisiūti propagandinį šleifą, o štai dabar šis aspektas labiausiai ir kliūva.“
Menotyrininkė atkreipė dėmesį, kad ši skulptūra yra dovana iš Lenkijos: „Yra toks lotyniškas posakis, kuris verčiasi „Bijok danajų, dovanas nešančių!“. Tai nuoroda į Trojos arklį. Tad visada reikia permąstyti, kokia ta dovana ir kas ją atneša, nes ne visos jos, o ypač neprašytos, turi būti priimtos. Pavyzdžiui, Niujorko miestas turi labai aiškią politiką, ką tokiais atvejais daryti. Įsivaizduokite, kiek yra norinčių ką nors šiam miestui padovanoti...“
„Žinoma, tai yra privati vienuolyno erdvė. Tokiose vietose žmonės gali statytis ką nori. Visgi norėtųsi, kad gyventume savame laike ir kalbėtume sava kalba. Netgi ir sukilimo didvyriai gali būti perteikti moderniai, permąstant, ką jie mums reiškia šiandienos politinių įvykių kontekste“, – komentavo L.Kreivytė.
Socialiniuose tinkluose buvo ypač aptarinėjamas komiškumo aspektas. Antai poetas ir vertėjas Marius Burokas juokavo, kad tai galėtų būti paminklas filmui „Egzorcistas“.
L.Kreivytė aiškino, kad kai kurios sudedamosios dalys tikrai gali iššaukti tokį efektą: „Jeigu realistiškai pavaizduoti veikėjai kažką veikia, atsiranda teatrališkumas, kas šiaip jau būdinga totalitarinėms skulptūroms. Budapešte yra toks parkas „Memento“, skirtas sovietinėms skulptūroms, kurios išdėliotos puslankiais. Apžiūrinėjant jas vienu ypu, rodos, atsiduri kažkokiame filme. Jos atrodo komiškai, nes jos tarsi kažkur veržiasi, tiesa rankas. O kadangi šioje skulptūroje atvaizduojami keturi asmenys, tai kėlė asociacijų su N.Petrulio ir B.Vyšniausko „Keturiais komunarais“, kuri irgi pasižymėjo teatrališkumu.“
