Tačiau fotografija – nauja ir žiūrovams vis dar mažai atrasta rašytojo kūrybos teritorija. Su ja Jono Meko Skersvėjyje įsikūrusi „AP galerija“ kviečia susipažinti jau kovo 5 d. atidaromoje parodoje „Velkam dangų“.
Fotografijos ir literatūros santaka
S.Parulskis į meninę fotografiją įsitraukė 2019 metais, išleidęs knygą „Dvigubo dugno keleiviai“. Skaitmeninės nuotraukos, papildytos tekstais, tapo paspirtimi fotografuoti nuosekliau. Menininkas susipažino su fotografais Artūru Morozovu, Tadu Kazakevičiumi, kurie įkvėpė imtis analoginės fotografijos. O 2023 metų rudenį autorius savo vizualinę kūrybą pirmą kartą išsamiau pristatė ir viešumoje – jau tradicija tapusiame Fotografijos savaitgalyje bei Martyno Mažvydo bibliotekoje.
„AP galerija“, dirbanti kaip universali meno erdvė, jungianti vizualinius menus su poetiniais ir muzikiniais renginiais, pastebėjusi S.Parulskio fotografijas pakvietė autorių pristatyti jas Užupyje. Tad kovo 5 dieną atidaromoje parodoje „Velkam dangų“ žiūrovai turės progą apžvelgti 2020-2023 metų kūrybą, taip pat ir technologinius bandymus.
Pavyzdžiui, juostiniu fotoaparatu užfiksuotas ir savo sandėliuke paties autoriaus išryškintas mažo formato nuotraukas su Vilniaus praeivių motyvais iš ciklo „Broma“. Ar didesnio formato urbanistinius, gamtinius kraštovaizdžius ne tik iš sostinės, bet ir Kauno, Kernavės, Obelių, Skersabalių, Rokiškio, Naujosios Akmenės bei kitų vietovių.
Vis tik nesvarbu, į kokį vaizdinį fokusuotųsi stebėtojo žvilgsnis – kryžių, avelę ar aptriušusį sovietinį fabriką, jau greitai netrunki pajusti S.Parulskio pasaulėjautai būdingą pulsą, pasislėpusį tarp juodai baltų spalvų, kitų kontrastų, kupinų ironijos, sakralių bei žemiškų būties apmąstymų.
„S.Parulskio fotografija išsiskiria ypatinga dramaturgija. Rašytojas šia duotybe pasinaudoja fiksuodamas aplinkoje paprastus vaizdus, juose užkoduodamas ne tik laikinumo ir amžinybės metaforas, bet būties prasmes, neatsiejamas nuo žmogaus gyvenimo. Fotografijas norisi... skaityti kaip poeziją, prozą ar filosofijos miniatiūrą, žiūrėti kaip teatro ar filmo mizansceną. Kartais atrodo, kad kadras sukurtas ne vieno žmogaus, o komandos!“, – sako galerininkė Vilma Jankienė.
Odė laikui, arba Bėgiais į padugnes ir dangų
„Pro šalį traukinys pučia į tuštumą“, „Atšipę ratai farširuoja tylą“, „Kasėme apkasus Dievo laukuos, tinkluose pasiklydome“, „Ant delno – laikrodžio malūnas, mirties malūnas nukapos pirštus“, „Iš lėto girgžda gailestingos girnos“... Kai rašytojas pristato fotografijų parodą, įminti plikuose objektuose paslėptus pasaulėjautos rebusus pirmiausia norisi pasitelkiant jo literatūrinę kūrybą.
O ji tarsi betonas, prislėgęs trapių žolių ir gėlių lauką – aštriai nuoga, kupina laiko naštos, nenublizgintos žmogiškos būties atributų. Tačiau kažkur tarp kraujo ir išmatų, senstančio kūno rievių ir egzistencinio nuovargio skleidžiasi išganymo viltis. O gal viltis neviltyje, kad vieną dieną palengvės. Kad tai, ko prigimtinai bijome – nuogumo, mirties – mus ne pasmerks beprasmiškai nebūčiai, o išlaisvins nuo sudėtingų žemiškų patyrimų.
Galbūt dėl to visai nekeista, kad S.Parulskio beveik debiutinėje fotografijos parodoje (pirmą kartą galerijos erdvėje) „Velkam dangų“ dominuoja panašūs jo egzistencialistinės pasaulėjautos prototipai: žemė, kelias ir dangus. Žmogus ir jo nykstanti, sunkų bei atsidavusį gyvenimo darbą liudijanti kūrinija, grėsmingai valgoma laiko.
Fotografijos kupinos paradoksų ir juose atsiveriančio simbolizmo. Nebenaudojami traukinio bėgiai apsemti vandens atrodo lyg mitinio keltininko Charono paliepimu leistųsi į požemių dugną. Tuščių traukinio vagonų stulpai primena griaučius, o didžiuliai sovietiniai pastatai, kažkada skelbę amžiną komunistinės pramonės, inžinerijos ir architektūros didybę dabar skendi apgaubti apleistumu ir tyla.
Simboliškai atrodo ir rašytojo pasirinktas fotografavimo rakursas, tarsi į visus sunkiasvorius objektus žvelgtumėm iš apačios į viršų, fone išryškinant dangų. Ši perspektyva sumažina patį žiūrėtoją, sutaurina brutalistinį objektą. Tarsi prakaitu, betonu, geležimi ir krauju – savo kuriamu didybės ir reikšmingumo mitu – iš tiesų sumenktumėm prieš tą platesnę žemiškos ir kosminės būties paslaptį, kuri retsykiais prasiskverbia pro mūsų inercinį, mechaninį gyvenimą.
Nuobodulio, o gal nuovargio estetika
Nors 9 dešimtmetyje pradėjusi plisti nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje turėjo pasipriešinimo prasmę okupacinei meno ir gyvenimo stagnacijai, rašytojo S.Parulskio fotografijos šiandien su tam tikromis to laikmečio idėjomis susišaukia. Kasdieniškose erdvėse atsiveriantys įvairūs, iš pažiūros nereikšmingi objektai – vamzdžiai, laidai, net bažnyčios portalo vertikalės kurį laiką atrodo atsitiktiniai, kol nejučiomis pradeda priminti takus ir bėgius, besidriekiančius į dangaus gelmes.
Šį įspūdį sustiprina ne tik pasirinktos fotografavimo perspektyvos, bet ir parodoje pristatoma S.Parulskio vaizdinių įvairovė, kurioje purvini, masyvūs, pramoniniai objektai, sovietmečio reliktai, metaliniai lynai gretinami su dailiais, istoriniais Lietuvos kaimų ir senamiesčių motyvais (takais, perėjomis, sakraliais kapinių paminklais, bažnyčios portalu, kryžiumi ar malūnu). Viskas tarsi simuliuoja sukimą, kūlimą, darbą, judėjimą, kryptį ir transformaciją. Kuriantį ir naikinantį laiką. Šis vaizdinių asimiliatyvumas, asociatyvumas rašytojo fotografiją paverčia itin gyva ir universalia.
„Bendrąja prasme man įdomiausia žmogaus veikla jam skirtame laike, ir ką laikas su visu tuo padaro... Griuvėsiai kadaise buvo dailus, tinkamas naudoti pastatas, laikas jį paverčia kažkuo kitu. Elgeta kadaise buvo „normalus“ žmogus, laikas jį pavertė kažkuo kitu, kitokiu. Galbūt kaip tik dėl to man labai patinka fotografuoti kapines, tai galutinė didžiojo virsmo vieta šioje žemėje. Ir fotografijoje, pačiame procese man patinka virsmas, kismas, metamorfozė – tai ką matau, ir tai, kas nutinka, kai matytas vaizdas atsiduria dėžutėje, kameroje. Man vis dar panašu į mažą stebuklą, tas vos pastebimas (o kartais labai ryškus) tikrovės pasikeitimas – tai, ką mačiau, ir tai, ką užfiksavau“, – pasakojo menininkas S.Parulskis.
Paroda „Velkam dangų“ eksponuojama „AP galerijoje“ 2024 m. kovo 4-17 d. Atidarymo renginys kovo 5 d. 19 val.
