Keturios šių metų tapybos parodos kūrybiniu svoriu, menine įtaiga ir įtampa susilaukė ne tik dailėtyrininkų, bet ir nemažo meno gurmanų rezonanso: praeitą žiemą surengta Šarūno Saukos retrospektyvinė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje, šiuo metu veikianti Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio skulptoriaus Antano Mončio ir jo trijų draugų meno kūrinių ekspozicija Vytauto Kasiulio muziejuje, vasarą bronzinės skulptūros gerbėjus nustebinusi Paryžiuje ir Niujorke kūrusio Jacques’o Lipchitzo meno darbų paroda Tolerancijos centre ir šį savaitgalį Klaipėdos parodų rūmų salėse nusidriekęs Leo Ray „Begalinis paveikslas“.
Kas yra begalinis paveikslas?
Švelnia ironija, autoironija, lengva fantasmagorija ir begaline gyvenimo meile alsuojantys tapybos kūriniai atkeliavo iš Izraelio, kur autorius gyvena jau trečią dešimtmetį ir kur, dalydamas save kaip kaligrafą, tapytoją, medalių kūrėją ir meno mokyklos dėstytoją, šiai parodai intensyviai ruošėsi nuo 2009-ųjų rugsėjo, įskaitant ir vėlesnę dvejų metų pertrauką.
Ar įmanomas begalinis paveikslas? Ar visada menininkui būdingas siekis matyti fizinę tapybos kūrinio pabaigą, kai galutinai išsakoma mintis, išrutuliojamas siužetas ir menininko fantazija tuo metu diktuoja padėti tašką? „Užbaigti begalinį paveikslą, akivaizdu, neįmanoma, – svarsto Leo, – nes kitaip jis nebūtų begalinis. Idėja kilo po vieno susitikimo su savo geru bičiuliu ir mokytoju skulptoriumi Dovydu Zundelovičiumi, kuris anksčiau už mane atvyko į Izraelį ir kuris mane tam tikra prasme įvedė į meno pasaulį: buvo atidaręs savo mokyklą ir pakvietė dėstyti kaligrafijos; atskleidė daugelį integravimosi į Izraelio kultūrą kodų. Taigi sykį užėjo Dovydas į studiją ir, stebėdamas mano tapybos darbus, klausia, ar vienas bei kitas paveikslai iš tikrųjų jau užbaigti. Supratau, kad jam pasirodė neužbaigti, ir skulptorius pasiūlė nenutraukti minties, plėtoti siužetus, kurti juos tarsi serijomis, žaisti personažų būsenomis”.
Dėliodamas vieną darbą prie kito, supratau, kad sugyvena ne tik skirtingų epochų ir skirtingų kultūrų herojai, bet ir jų gyvenamosios aplinkos koloritas, architektūra „nesipjauna“: ar tai būtų Vilniaus kokios nors bažnyčios fragmentas, ar Venecijos gondolos...
Autoriaus teigimu, jo darbuose ir žmonės, ir storos tingios katės, ir arkliai, ir asiliukai, ir paukščiai veikia lygiomis teisėmis: „Tapybos maniera jie vieni į kitus panašūs, tačiau reakcijomis į aplinkos dirgiklius, emocijomis ir psichologinėmis būsenomis visi personažai labai skiriasi. Man įstrigo Dovydo klausimas apie neva neužbaigtą tapybišką istoriją, ir idėja apie nesibaigiančią kūrybą privedė prie ištisinio paveikslo: dėliodamas vieną darbą prie kito, supratau, kad sugyvena ne tik skirtingų epochų ir skirtingų kultūrų herojai, bet ir jų gyvenamosios aplinkos koloritas, architektūra „nesipjauna“: ar tai būtų Vilniaus kokios nors bažnyčios fragmentas, ar Venecijos gondolos...“
Nors vis kūriniai sunumeruoti ir turi autoriaus nubrėžtą aiškią seką, tačiau, žiūrėdamas šimto metrų ilgumo paveikslą, gali padaryti pauzę bet kurioje vietoje: jei viena istorija mintyse pasibaigs, prasidės kita, o jei ras tęsinį, vadinasi, žiūrovo fantazijai dar nenusėdo baterijos.
Vasaros reminiscencija: susitikimas su Leo Ray Paliesiaus dvare
Vasarą Paliesiaus dvaro organizuotame tapybos plenere dirbęs Leo Ray dar nuogąstavo dėl būsimos parodos Klaipėdoje, jos galimybę įsivaizdavo gana miglotai, nes teko susidurti su finansiniais rūpesčiais – kas galėtų transportuoti iš Izraelio į Lietuvą visą šimtą masyvių paveikslų. Reikėjo ir tinkamos parodų salės. Skirtingai nei Vilniaus ar Kauno meno gerbėjams, uostamiesčio žmonėms tiesiog labai pasisekė – jie turi šią galimybę. Susitikimas su Leo Ray plenere Paliesiuje šį žmogų atvėrė kaip itin jautrios prigimties menininką, kuriam palaiminga būsena – vos vos humoru atmiešta melancholija ir be galo draugiškas bei atviras krikščioniškas žvilgsnis į pasaulį.
Baigęs Vilniaus universitete fizikos mokslus, kaip ir jo bendrakursis vėliau rašytoju tapęs Ričardas Gavelis, Leo Ray juto, kad šis sudėtingas gamtos mokslas bei vėlesnis darbas inžinerinėje įmonėje – ne jo stichija ir kad rimtas susidomėjimas dailės menu, į kurį buvo pasinėręs nuo mažų dienų, vis dėlto yra tai, ką galėtų vadinti pašaukimu.
Šiuo metu dirbu dviem metodais: arba spontaniškai gimusią paveikslo idėją, tos idėjos fragmentą štrichais pasižymiu užrašų knygelėje; arba visa tai išguldau planšetinio kompiuterio ekrane, vėliau vaizdą teptukais ar glaistikliais perkeldamas ant drobės.
„Manęs neviliojo nei scenos menas, nei koks nors muzikos instrumentas, matyt, vaikystėje meška ant ausies buvo užlipusi – seniai supratau, kad neturiu klausos, nors mano žmona Nora, pianistė, su tuo vis nesutinka, teigdama, kad nėra žmonių, neturinčių muzikinės klausos. Kad ir kaip ten būtų, dažų kvapas, jų klampi masė, teptuko panardinimas į ją, pieštuko skrebesys baltame popieriaus lape visada mane veikė magiškai ir hipnotizuojamai. Labai vertinu gryną spalvą: tokią, kokią išspaudžiu iš tūbelės, ja ir tapau, retai kada maišydamas spalvas tarpusavyje. Šiuo metu dirbu dviem metodais: arba spontaniškai gimusią paveikslo idėją, tos idėjos fragmentą štrichais pasižymiu užrašų knygelėje; arba visa tai išguldau planšetinio kompiuterio ekrane, vėliau vaizdą teptukais ar glaistikliais perkeldamas ant drobės. Tiesa, universitete įgytos fizikos žinios šiandien leidžia suprasti ir paaiškinti daugelį mene vykstančių fizikinių procesų, ypač optinių, pavyzdžiui, mėlynus prancūzų XIX a. impresionistų tapytus šešėlius...“
Keli dailininko štrichai apie Izraelį
Leo Ray Izraelyje gyvena nuo 1991-ųjų. Tiesa, iš pirmo karto su žmona išvažiuoti nepavyko, nes dar veikė sovietinio saugumo sisitema, ir kliūtis buvo... nesuveikę katės skiepai. Kiekvienas atvykęs menininkas šioje šalyje turėjo įrodyti, kad jis iš tikrųjų yra menininkas, ir tik tada gaudavo 200 šekelių valstybės paramą darbo priemonėms įsigyti.
Kaip ir visame Vakarų pasaulyje, taip ir Tel Avive, veikia meno galerijų reputacijos ir prestižo dėsniai: jei tave pastebėjo įtakingas galerininkas, galimybė įsitvirtinti tarp stipriausių tapytojų ženkliai padidėja. Šiandien Leo Ray bendradarbiauja su keliomis tokiomis galerijomis, o jo darbai puošia reikšmingus Lietuvos, Rusijos, Izraelio, Kroatijos, Bulgarijos, Švedijos, Ganos dailės muziejus. Tapytojas taip pat yra surengęs arti trisdešimties personalinių ir dalyvavęs apie keturiasdešimtyje grupinių parodų.
Čia niekas nelaukia iš kažkur ateinančio įkvėpimo: tiesiog sėdi ir dirbi. Toks požiūris man labai priimtinas, nes niekada nereikėjo bohemiškos atmosferos, kurioje ieškočiau įkvėpimo
„Šalis, kurioje gyvenu ir dirbu, teikia visapusišką kūrybinę laisvę, žmonės čia didesni ekstravertai nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje; čia nėra kreipinio „jūs“, todėl tujinimasis bendravimą daro nuoširdesnį ir spontaniškesnį. Tiesa, mano santūriai prigimčiai to atvirumo galbūt net ir per daug. Kaip ir laisvės – sunku ja pasinaudoti visu šimtu procentų (o gal to ir nereikia?), kai vis dėlto esi atvykėlis – ir nesvarbu, kad Izraelyje gyvenu jau pustrečio dešimtmečio: meluočiau, jei sakyčiau, kad jaučiuosi taip, tarsi būčiau vietinis. Viena, kas labiausiai stebino atvykus į Tel Avivą, – mieste labai retai sutinku savo kolegų, kitų sričių menininkų. Kai savo mokytojo ir bičiulio Dovydo Zundelovičiaus paklausiau, kur jie, šis labai rimtai patikino: „Jie dirba. Namuose, studijose, dirbtuvėse, mokyklose“. Čia niekas nelaukia iš kažkur ateinančio įkvėpimo: tiesiog sėdi ir dirbi. Toks požiūris man labai priimtinas, nes niekada nereikėjo bohemiškos atmosferos, kurioje ieškočiau įkvėpimo“, - pasakojo menininkas.
Dailėtyrininko Vido Poškaus remarkos
Klaipėdos parodų rūmuose Leo Ray parodos atidarymas buvo palydėtas keliais labai taikliai menininko tapybą charakterizuojančiais dailėtyrininko, VDA parodų salės „Titanikas“ direktoriaus, Vido Poškaus pastebėjimais.
Jis pabrėžė, kad parodos koncepcija reikalauja tam tikros erdvės, galimybės žiūrovui matyti paveikslą ir iš arti, ir atsitraukus tam tikru atstumu. Uostamiesčio meno gurmanams Vidas Poškus siūlė parodoje apsilankyti po du ar tris kartus – tik taip įmanoma užčiuopti Leo Ray idėjų pasaulį, parodos architektūrą ir struktūrą bei susidaryti kuo tikslesnį begalinio paveikslo įspūdį: „Šio menininko kūryba man pažįstama nuo 1990-ųjų metų – būtent šio laikotarpio keletas darbų, išsiskiriančių ryškiomis spalvomis, yra saugoma Vilniaus dailės akademijos fonduose. Ši paroda tarsi išduoda, kad Leo Ray mums pažįstamas jau ne vieną šimtą metų, nes tai, kaip jis citatų pavidalais vaizduoja tam tikrų epochų situacijas, galime atpažinti ir Renesanso, ir XX amžiaus įvaizdžius bei personažų mezgamus dialogus. Čia sutinkame užuominų ir į ankstyvojo italų Renesanso atstovų Andrea Mantegna, Vittore Carpaccio pasaulėvaizdį, ir į XVIII a. sinagogų dekoracijas, ir į XX a. litvakų kūrybai būdingą spalvingumą, ornamentiškumą bei kaligrafiškumą.“
