Pasak šių parodų sumanytojos ir kuratorės – menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, abu šiuos menininkus ir jų kūrybą jungia požiūris į gamtą ir žmogaus santykį su ja. Tiesa, kiekvienas jų renkasi labai skirtingus kelius ir išraiškos būdus.
Žolėje styrančios surūdijusios mechanizmų nuolaužos, keisti, beveik neatpažįstami laiko tėkmės sumaitoti pramoniniai daiktai, priekaištingai primenantys apie civilizacijos progreso išvirkščiąją pusę, – tai Kuro tapybos motyvai. Juos dailininkas savo kūryboje nuosekliai apmąsto jau daugiau nei šešiasdešimt metų.
Tačiau menininkas žmogaus gamtoje paliktomis šiukšlėmis pirmiausia domisi ne dėl ekologinio susirūpinimo, o dėl estetinio jautrumo šios priešpriešos kuriamai įtampai. Pats menininkas teigia, kad tapydamas nekėlė sau jokių tikslų – ekologinių, politinių, moralinių.
„Kai miške pamatau išmestą geležies laužą, tepaluotus karbiuratorius, sulankstytus dviračio rėmus, mane apima dvejopas jausmas. Pirmiausia galvoju, koks velnias čia visą šlamštą išvertė. Antra mintis jau analizuoja situacijos dramatizmą, priešpriešą tarp amžinos gamtos ir nugyventų, suniokotų daiktų. Ima patikti nepakartojama tų daiktų plastika, linijų, dėmių, šešėlių šokis“, – pasakoja Kuras.
Prieš parodos atidarymą su jos kuratore J.Marcišauskyte-Jurašiene susėdome Nacionalinės galerijos salėje tarp Kuro darbų bei asambliažų pasikalbėti apie visai neromantiškus dailininko peizažus, kasdienes gyvenimo scenas, kuriamas paveiksluose, ir bjaurius motyvus, keliančius žavesį.
– Kuro darbai yra neatsiejami modernios Lietuvos tapybos istorijos dalis. Vis dėlto, būdamas aktyvus ir gerai matomas praėjusio amžiaus aštuntojo-dešimtojo dešimtmečio meno lauke, pastaruoju metu jis yra tartum atsidūręs nuošalyje. Tad įdomu, kokia yra šios parodos priešistorė ir kaip jums pačiai kilo mintis ištraukti dailininką iš tos tylos?
– 2019 m. rengiant nuolatinę Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją, kartu su kuratorių komanda pristatėme ir ją lydinčią parodą „Saldus ateities prakaitas“. Joje skirtingais aspektais iš esmės buvo peržiūrėti Lietuvos meno procesai – nuo aštunto XX a. dešimtmečio iki šių dienų.
Vienas šios parodos segmentų – buvo skirtingas kūrėjų požiūris į su gamta susijusią problematiką bei jos reprezentaciją. Būtent šiame kontekste tuomet ir atsirado Kuro darbai. Jo tapyboje bei asambliažuose itin ryškus žmogaus ir gamtos santykis, tai, kokią įtaką gamtai turi žmogaus veikla.
Lankydamasi menininko dirbtuvėje, bendraudama su juo, turėjau galimybę ne tik išsamiai susipažinti su jo kūryba, bet ir visiškai naujai pažvelgti į menininko kuriamą pasaulį, jo kūrybines vizijas bei filosofiją. Šia prasme jo peizažai man atsivėrė visiškai naujai.
Lygiagrečiai tuometinėje parodoje atsirado ir vienas jaunosios kartos menininko Andrejaus Polukordo darbas. Sugretinus šių skirtingų kartų kūrėjų darbus, atsirado ir galimybė pamatyti, kaip savitai jie žvelgia į gamtą. Tarkime, Kuras šiukšlėse mato savitą estetiką ir šitoks jo požiūris neturėjo nieko bendra su ekologinėmis idėjomis. Tuo tarpu A.Polukordas savo darbe liudija visiškai naują mąstymą ir tai, kad šiandien į šiukšles mes jau nebegalime žiūrėti neįpareigotai, atsainiai, todėl čia nori nenori jau atsiranda ir tam tikra didaktika.
Kelerius metus mąstydama apie retrospektyvinę Kuro parodą, norėjau kažkokiu būdu išsaugoti ir tą kontrastingą bei žaidybišką jungtį su A.Polukordo darbais. Todėl tai, kad pavasario sezoną Nacionalinė dailės galeriją pradeda su šiomis dviem parodom – joks atsitiktinumas, bet išgryninta koncepcija. Šios dvi parodos – tai diptikas apie skirtingas žmogaus ir gamtos santykio perspektyvas, žvelgiant iš skirtingų kartų kūrėjų pozicijų.
– Kokia koncepcija grindėte Kuro parodą „Himnas perskilusiai šypsenai“? Kaip naujai pamatėte jo darbus ir kokią visumą kūrėte vieną šalia kito dėliodama skirtingais laikotarpiais sukurtus jo kūrinius?
– Tai yra poetinė dailininko kūrybos retrospektyva, kurioje rodomi darbai nuo 1968 iki 2016 metų. Vis dėlto, daugiausia yra eksponuojama kūrinių iš aktyviausio ir brandžiausio dailininko kūrybos periodo, apimančio 8–10 deš.
Iš menininko dirbtuvės, privačių bei muziejų kolekcijų susidėliojusi Kuro darbų visumą, supratau, kad tai ne tas autorius, apie kurį įdomiausia būtų kalbėti remiantis chronologija. Mat per visus šešis kūrybos dešimtmečius iš esmės jis vystė tas pačias temas bei motyvus, o tiksliau – bandė pagauti geriausią savo formą, ieškodamas vis naujų koloristinės bei formos išraiškos būdų.
Jaučiau, kad geriausias kelias yra tas, kurį pasirinko pats autorius – artimų darbų gretinimas, atpažįstamas ir jo paties sudarytame ir 2009 m. pasirodžiusiame jo kūrybos albume.
Ieškodama esminių menininko kūrybos ašių, atradau du pagrindinius principus, kurie jį intrigavo keliamomis kompozicijos užduotimis. Supaprastintai jie gali būti apibūdinami kaip situacijos, kurios nutinka tarp žemės ir dangaus bei tarp išorės ir vidaus. Maždaug taip suręsta ir parodos architektūrinė idėja, kurios raktinis žodis – „tarp“.
Tarp žemės ir dangaus – tai peizažai, užimantys itin reikšmingą jo kūrybos dalį, kuriuose ties horizonto linija vyksta neapibrėžta, tačiau nejauki situacija. Tačiau dailininkui rūpi ne tiek toji situacija, ne tiek vaizduojamas daiktas, jo kilmė ar atsiradimas gamtoje, kiek estetinė jo dūlėjimo, nykimo, laikinumo išraiška.
Šia prasme Kuras yra menininkas filosofas, tapyboje užminantis laiko ir materialios egzistencijos mįslę, kurią įminti būdų gali būti ne vienas.
– Parodai pasirinkote pavadinimą „Himnas perskilusiai šypsenai“? Kaip jį pati interpretuojate?
– Tai yra vieno jo darbo pavadinimas, kurį aš sužinojau anksčiau, nei pamačiau patį darbą. Šie žodžiai taip įkrito į galvą, jog ėmė nuolatos suktis mano mintyse. Beje, tai nėra pirmas kartas, kai parodai pasirenku dailininko darbo pavadinimą. Tas pats buvo nutikę ir 2022 metais su tapytojo Lino Leono Katino retrospektyvine paroda „Raudona krisdama virsta balta“.
Kuro parodai pavadinimą davęs darbas – tai asambliažas. Menininkas išdegė iš molio šypseną, kurią norėjo panaudoti savo kūriniui, tačiau bedegant ji perskilo. Vis dėlto, tai netapo pretekstu jam atsisakyti savo sumanymo, tad šitaip ir atsirado darbas „Himnas perskilusiai šypsenai“.
Pats dailininkas jaučia antipatiją siužetiškumui, bet kokiam tematiškumui kūryboje, todėl jis pats savo parodą būtų pavadinęs kur kas kukliau – tiesiog Kuro tapyba, asambliažai, piešiniai. Tačiau man norėjosi, kad parodos pavadinimas nupurtytų kaip elektra, glumintų ir net šiek tiek neramintų.
Kodėl šypsena perskilusi, kas su ja nutiko? Tai, be abejo, susiję su Kuro kūrybos interpretacijų galimybėmis, žvelgiant iš šių dienų idėjų apie ekologiją, žemės ir žmogaus ateitį.
Man svarbu tai, kaip jo kūryba atsiskleidžia dabarties laiko perspektyvoje. Juk kai matome jo darbuose nutapytus gamtoje išmestus ir nykstančius daiktus, juos automatiškai perskaitome eko katastrofinių idėjų, siaubingų ateities prognozių ir antropoceno perspektyvoje. Vizualiame meno lauke šių idėjų apmąstymas šiandien išties yra reikšmingas.
Šia prasme Kuro darbai yra labai įdomūs ir dėl to, kad jie peržengia savąjį laiką ir randa aktualų atgarsį dabartyje. Šiuose kūriniuose galime mąstyti apie tokias universalias idėjas kaip laiką ir žmogaus egzistenciją. Tad „Himnas perskilusiai šypsenai“ – tartum gaiži ir fatališka metafora, kalbanti apie mūsų pačių laikinumą ir trapumą šiame pasaulyje.
Galų gale, žiūrint labai formaliai, šypsena taip pat primena peizažo struktūrą, arba tai peizažas primena šypseną: tarp dangaus ir žemės, viršaus ir apačios yra situacijos, kurios ir sudedamos į tą šypseną. Tad nors mergaitė parodos plakate (pagal jau kitą Kuro darbą) šypsosi, bet jos šypsena gali turėti įvairių reikšmių: gal jis pranašauja kažką gero, o gal sarkastiškai žvelgia į neišvengiamą mūsų visų galą?
– Kaip pats dailininkas reagavo į tokią jūsų pasiūlytą jo parodos koncepciją?
– Kuras mane nuteikė taip, kad mūsų bendrame pokalbyje jis būsiąs „medžiaga“, o aš – „apdorotoja“. Nesijaučiu supratusi viską, tai būtų neįmanoma per tokį laiką, juk kalbame – apie visą žmogaus gyvenimo kūrybą. Būdų, kaip būtų galima apie ją kalbėti ir kaip pateikti žiūrovui, yra begalės. Esu tikra, kad jo kūryba nestokos aktualumo ir toliau.
Savu laiku kai kurie kritikai Kurui lipino „šiukšlių poeto“ etiketę, o dešimtajame dešimtmetyje už vieną savo asambliažą parodoje jis net gavo apdovanojimą už ekologinių temų vystymą.
Tačiau pačiam autoriui ekologinės ir gamtosaugos temos niekada nebuvo svarbios. Bet mano matymas niekaip nepaneigia jo idėjų. Šie du požiūriai gali puikiausiai sugyventi tarpusavyje.
Dailininko vidinį pasaulį puikiai atskleidžia šalia darbų iškabintos jo citatos, mintys ir pamąstymai. Nuoširdžiai buvau nustebusi jo gebėjimu reflektuoti tai, ką jis daro, žodžiu įvardyti jam rūpimas problemas, idėjas ir koncepcijas. Tai išties yra labai vertinga šios parodos dalis, papildanti jo tapybą, piešinius bei asambliažus.
Parodoje aš ir bandau suderinti du matymus – paties dailininko ir savo, jo laikmečio ir dabarties perspektyvą. Man įdomi jų koreliacija ir dialogas.
– Kokiame kontekste savo laiku Lietuvos dailės scenoje pasirodė Kuras su šiais savo darbais, kurių centre – industrinės šiukšlės, seni daiktai, peizažai su keisčiausias ir visai ne romantiškais agregatais?
–Tuo metu tapyboje aktyviai reiškėsi vadinamoji Jono Švažo karta, kuri postulavo herojinę sovietinę realybę ir kūrė svarbios tematikos darbus, vaizduodami naujus tiltus, didžiules statybas, kitus inovatyvius inžinierinius spendimus. Nors kūrė ideologinio meno lauke ir reprezentavo realybę kokios iš jų ir buvo tikimasi, tačiau kartu jie šiam turiniui ieškojo kūrybinių, originalių stilistinių sprendimų. Jų darbuose yra ryškių modernybės ir futurizmo apraiškų bei romantiško žvilgsnio.
Tuo tarpu jaunieji Kuro kartos menininkai (A.Šaltenis, K.Dereškevičius, A.Švėgžda) savo darbais priešinosi pozityviai realybei radikaliu žvilgsniu į tai, ką matė kasdienybėje. Jiems tapo įdomios marginalijos, paribiai, neromantiški ir antiherojiški veikėjai, banalūs siužetai ir nereikšmingos situacijos. Jie tapė akimirką degalinėje, šiukšlių išmetimą ar malūnsparniu tręšiamus laukus, surūdijusį dviračio ratą, dūlantį pamiškėje.
Minėtą menininkų ketveriukę vienijo idėjinė prieiga, o jos autoriumi, subtiliuoju ideologu kaip tik ir buvo Kuras. Pats dailininkas yra minėjęs, kad tapybine prasme jis jautėsi silpnesnis už kitus, mat galėjo kurti tik laisvu nuo darbo Parodų rūmuose metu, savaitgaliais ar per atostogas. Būtent todėl, jausdamasis silpnesnis tapybine prasme (nors aš manau, kad tai tik kuklumas), jis bandė būti konceptualesnis už visus kitus. Kasdien dirbdamas su kitų dailininkų darbais ir juos eksponuodamas, Kuras, visų pirma, analizavo idėjas ir paveikslus kūrė savo galvoje, kol, galiausiai, jie atsidurdavo ant drobės.
– Pats dailininkas yra teigęs, kad kūryboje ieško tokių motyvų, kurie būtų baugūs, nykūs, o drauge žavėtų. Tad kuo jis žavi jus pačią?
– Mane ir žavi tai, kad jam pavyko įgyvendinti, ko jis ir siekė: jo kuriamas pasaulis baugus, o kartu tuo savo baugumu ir nepaprastai žavus. Bjaurumas, taip dominęs menininką, tampa gražiu ir kelia smalsumą, intrigą.
Tad reikia pripažinti, kad Kurui tapyboje pavyko įkūnyti savo siekius bei tapybines užduotis, kurias jis sau buvo išsikėlęs. Ilgametėje kūryboje, kuri yra ir nuosekli, ir įvairi vienu metu, esama tiek daug emocinės įkrovos, tylių pakuždėjimų. Atrodo tiek nedaug reikia – tik žemė, dangus ir kažkas tarp jų, o pasakoma kur kas daugiau ir bendriau. Žvelgdama į Kuro darbus jaučiu tvinksinčią Būtį. Argi tai nėra verta ir pagarbos, ir susižavėjimo?
