Parodos ašis – trylika vietovių Flandrijoje (Belgija), vadinamų beginažais. Tai buvo istorinės gyvenvietės, įkurtos moterų beginių, skyrusių savo gyvenimą Dievui, bet nepasitraukusių nuo pasaulietinių reikalų. 1998 metais beginažai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Ludo Segerso fotografijos kelias siekia mokyklos laikus, jam pradėjus mokytis grafikos ir kitų menų. Pirmasis įgytas analoginis fotoaparatas su standartiniu objektyvu leido jam tyrinėti ir plėsti savo akiratį. Dar būdamas moksleiviu, dirbdamas fotožurnalistu vietiniame laikraštyje, Segersas atrado dokumentinę ir portretinę fotografiją. Jo darbai apibūdinami kaip susidūrimo taškas tarp vaizduojamojo meno ir pasakojamosios dokumentikos. Segerso fotografijos atspindi aukštą pagavos lygmenį, fiksuojant žmones, peizažus, o kartais – net magiškus momentus.
Itin ramios, atmosferiškos Ludo Segerso fotografijos perteikia įvairias situacijas, architektūrinius objektus bei žmonių portretus iš praeities ir dabarties. Fotografijos dažnai atviros skirtingoms interpretacijoms ir susieja elementus, kurie galbūt nebūtų akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio. Tai pastebėjęs urbanistas ir apžvalgininkas Lairdas Ryanas palygino Segerso fotografijas su J.S.Bacho kompozicijų formomis ir struktūra: „Jie abu sukuria išskirtinį derinį tarp neiškalbėtos aistros ir intuityviai suvokiamų temų, tokių kaip akivaizdūs kontrastai ir jų sudėtingumas. Abu kviečia žiūrovus ar klausytojus leistis į kelionę, siekiant patrauklaus ir harmoningo išvedimo.“
Beginažai (pranc. Béguinage, ol. Begijnhoven) – tai architektūriniai kompleksai, susidarantys iš koplyčios ir individualių namų, skirtų jų gyventojoms – beginėms. Dažnai beginių gyvenimas apibūdinamas kaip pamaldumo ir feminizmo mišinys. Šios vietos istoriškai buvo sukurtos vietinių valdančiųjų arba miestų įkūrėjų, dažniausiai – tuometinio miesto pakraščiuose, ant skurdžios, nederlingos žemės. Beginažai datuojami nuo XVII amžiaus, tačiau yra žinoma, jog jų būta dar Kryžiaus žygių laikais – nuo ankstyvojo XIII amžiaus. Dauguma jų dabar stovi viešosiose arba bažnyčios erdvėse, didžioji dalis – kruopščiai surestauruoti arba atnaujinimo procese. Daugiausia beginažų yra Flandrijoje, bet taip pat jų išliko didesnėje teritorijoje nuo Paryžiaus iki Amsterdamo.
Beginės buvo religingos pasaulietės. Kaip vienuolės, jos priėmė skaistybės, atsidavimo įžadus bei pakluso savo Grootjuffer (vienuolyno vyresniajai). Beginės neprivalėjo atsisakyti turtų, jos galėjo išlaikyti sau priklausančius daiktus ir brangenybes. Jos taip pat nenutolo nuo išorinio pasaulio. Kai kurios beginės buvo žmonos kareivių, kovojančių užsienyje. Jos galėjo, o dažnai ir grįždavo atgal į savo namus, jų vyrams pargrįžus iš karo. Paskutinė beginė mirė prieš 8 metus, Kortrijko mieste.
Ludo Segerso paroda „Past Present Béguinages“ Šv. Jono gatvės galerijoje veiks iki gruodžio 3 d.
Pelnas, gautas už parodoje nupirktas fotografijas, bus paaukotas Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazijai. Parodą remia Flandrijos vyriausybė.
Parodos lankymas nemokamas, galimas tik su apsaugine veido kauke.
Galerijos darbo laikas: II-V 12-19 val., VI 12-16 val.
