Parodoje „Putų miestas“ Kowalski kūryboje dažnas burbulo motyvas tampa be atvangos produkuojamos žmogiškos aplinkos alegorija. Jų muiluotoje ir tik iš dalies perregimoje membranoje atsispindi išorinių tikrovių projekcijos. Nors, stebint iš vidaus, šie galimi pasauliai regisi esantys tarsi visai po nosimi, vos pamėginus šiuos pasiekti – burbulas subliūkšta. Jie veikia tarsi optiniai prietaisai, kurių besipučiančiuose, virpančiuose, balzganai vaivorykštiniuose paviršiuose kraiposi ir dauginasi mūsų asmeninio bei bendruomeninio gyvenimo atspindžiai.
Parodoje figūruoja 1867 m. škotų fiziko Jameso Clerko Maxwello sugalvotos hipotetinės situacijos, paneigiančios antrąjį termodinamikos dėsnį, pagrindinis veikėjas – demonas.
„Situacija įprastai piešiama kaip dviejų kambarių patalpa ir joje skirtingais greičiais judantys dviejų spalvų burbulai. Kambarius skiriančias duris valdo demonas, kuris aplenkdamas judančias daleles varsto jas ir taip atskiria šiltesnes nuo vėsesnių skirtinguose kambariuose. Taip vienas kambarys šyla, kitas — šąla, o termodinaminė pusiausvyra niekada nepasiekiama“, – rašoma pranešime.
Maxwello demonas išreiškia faktą, kad dviejų atskirų sistemų susidūrimo ribose, tiek molekuliniame, tiek politiniame lygmenyje, veikia jų tvarkoms nepavaldžios, ekscentriškos, pasitikėjimo nevertos jėgos. Tik sau žinomais būdais jos paskirsto tarp dviejų terpių vykstančius nematomus informacijos, energijos ir materijos apykaitos srautus bei reguliuoja jų intensyvumą. Kadangi jos veikia tuo pat metu ir viduje, ir išorėje, susidūrimo su jomis negalima pavaizduoti koordinačių plokštumoje ar kitoje schemoje. Verčiau jų veikimą juntame „iš vidaus“ kaip uždegimą kūne ar suerzintą sąmonės būklę, kurioje mūsų sensoriumas instinktyviai įsitempia ir pradeda reaguoti sutirštindamas aplinkos spalvas, redukuodamas neaiškių ribų formas į geometrines figūras ir paskirus garsus sujungdamas į ritmus.
Parodoje „Putų miestas“ Kowalski piešiniai, tapybos, skulptūros ir garso kūriniai siūlo sapnišką ir kritišką šiandienos visuomeninio gyvenimo vaizdinį, kuriame mūsų nematomos asmeninės saugumo ir intymumo ribos laisvai lydosi su materialiomis miesto ribomis — tvoromis, gatvėmis, pastatų sienomis. Statybinė putų miesto architektūros medžiaga — burbulai, vienodai skysti ir tvirti, trapūs ir plastiški, jungiasi į augančią ir atsinaujinčią putų masę be nusistovinčios vidaus ir išorės skirties. Maxwello demonas rūšiuojantis daleles į atskirus kambarius, putų mieste nėra fizikinio dėsnio išimties alegorija, bet vienintelė nenuspėjamai kintančios socialinės ir materialios tvarkos taisyklė. Kowalski kūriniuose puoselėjamas nerimastingas ir žavintis, sykiu ir atomizuotas, ir takus tikrovės vaizdinys, kuriame visuomenės, kultūros ir vaizduotės paribiuose vykstantis gyvenimas yra perkeliamas į pirmą planą.
Grafinis dizainas: Nerijus Rimkus ir Vytautas Volbekas (iliustracijoje naudojamas Tomasz Kowalski piešinio fragmentas). Vertimai: Alexandra Bondarev ir Aistis Žekevičius. Parodos instaliavimas: Antanas Gerlikas.
Dėkojame Justei Beniušytei, Alexandrai Bondarev, Antanui Gerlikui, Edvard Gotovski, Laurai Kaminskaitei, Viktorui Musteikiui, Vytautui Volbekui, Antanui Stanislauskui, Lukui Škimeliui, Aisčiui Žekevičiui, UAB „Baltic Film Transport“.
