Jurgos Barilaitės paroda sutrumpintu pavadinimu „BBB“ buvo atidaryta jau ir po sausio 1-osios. Dienos, nuo kurios Lietuvoje draudžiama bet kokia alkoholio reklama. Šios teksto vietos nereikėtų suprasti klaidingai, nors net ir čia būtų galima rasti parodai būdingų draudimų ir laisvių analogijų. Vos kelios dienos prieš šią datą audiovizualines istorijas pasakojantys „Dokumentikos namai“ pabaigė vieno alkoholio prekės ženklo remiamą ir keliasdešimt tūkstančių peržiūrių socialiniuose tinkluose sulaukusį ciklą „Taip miršta pankai?“.
Jei ciklas būtų pratęstas, galimas daiktas, kad žiūrovus pasiektų serija ir apie purpurinės spalvos plaukų menininkę, mat vienas iš projekto tikslų buvo pristatyti kelis šios subkultūros pionierius Lietuvoje. Kita vertus, tiek šie internete sėkmingai prasisukę pasakojimai, tiek paroda kelia kiek ambivalentiškus jausmus. Kai tai, ką taip aršiai kritikuoja ši pogrindinė ideologija, tampa rėmėju arba eksponuotoju, pankiškas maištas tampa mažų mažiausiai nukerėtas, sutramdytas ir išdresuotas pagal komercinius žaidėjus.
Abu šiuos atvejus, o ypač Jurgos Barilaitės parodą, būtų galima bandyti išteisinti Trojos arklio strategija, kai „okupuodama“ meno konsumerizmą simbolizuojančią erdvę, menininkė sąmoningai bando parodyti situacijos paradoksalumą. Į trečią aukštą užsikeberiojęs undergroundas turėtų parodyti, dėl kokios laisvės buvo kovojama ir kokią, dėl pakitusių ekonominių santykių, vėl esame praradę. Apskritai kova ir karas parodoje „Bamba Big Band“ tampa kertiniais raktažodžiais, o tiksliau raktagarsiais. Gal todėl parodoje pasitinkančią karaokę norisi dainuoti kaip karo-okę, o iš senų pornografijos juostų suręstoje pašiūrėje slėptis nelyg savo gėdų barikadose.
Visa ši kova menininkės parodoje neartikuliuota ir kone pirmykštė, patvirtinanti einšteinišką prognozę, jog jei kiltų ketvirtas pasaulinis karas, žmonės kovotų su primityviais įrankiais, nes po branduolinių bombų atakos nebeliktų jokių kitų ginklų. Galimybė parodoje groti menininkės pagamintais instrumentais iš lipnia juostele aptrauktų padangų ar lazda trankyti į metalines statines papildo rituališką, visos parodos metu kartas nuo karto pasikartojantį menininkės veiksmą – daužyti švilpaujančios bambos būgną.
Lyg bandydama išmušti „pasaulio bambos“ sampratą menininkė ironiškai pašiepia daugybę šiandien dirbtinai sureikšminamų procesų, galios ir įtakos pozicijų. Gal todėl atsiranda institucinės kritikos daina, sudaryta iš organizacijų pavadinimų abreviatūrų – lygiai tokia pati neartikuliuota ir virstanti tik bereikšmiais garsais, jei nežinai jų reikšmių ir konteksto. Įdomu tai, kad naudodama kone pažodines metaforas, menininkė meno ir politikos scenas pašiepia galerijos erdvėje įrengdama tiesiog pačią sceną. Ši – toks pats lygiavertis meno kūrinys su istorija, redimeidas iš LRT dekoracijoms naudotų mėlynų PVC plokščių.
Apskritai, sunku nepastebėti, kaip antrarūšiškumas arba n-tarūšiškumas parodoje iškeliamas į pirmą planą – pradedant gipsinės Hermio galvos kopijos kopija, baigiant dėvėtų rūbų parduotuvėje „Humana“ pirktu lateksiniu erotiniu kostiumėliu. Jei visa tai nebūtų eksponuojama dažniausiai glamūrinius žmones per atidarymus sutraukiančioje galerijoje „Vartai“, galėtum pagalvoti, kad atsidūrei šviesesniame ir švaresniame „Kablio“ rūsyje įsikūrusio alternatyvios muzikos klubo „XI20“ variante. Ten visa ši eklektika savotiškai dera ir yra vienaip ar kitaip būtina.
Tačiau netgi tai, kad šiame kontekste teko paminėti šią vietą, priverčia jaustis nejaukiai. Vis dažniau atrodo, kad būtent tokia, dažnai dirbtinė tam tikrų bendruomenių difuzija lemia stilistinę homogeniją. Pabrėžiu – stilistinę, nes glamūriniam elitui pradėjus pirkti lakuotus pankų ir skinų vizitine kortele kažkada tapusius „Dr. Martens“ aulinukus, o pankams palindus po brendais, nė vienas iš jų iki galo nesupranta, ką visa tai turi bendro. Gal todėl pankiškasis Jurgos Barilaitės maištas galerijoje atrodo nukenksmintas, o „bam“ – išminuotas.
Vis dėlto šios aplinkybės nesumažina parodos ir pačios Jurgos kūrybos nuoširdumo. Ne tik todėl, kad menininkė apsinuogina tiesiogine to žodžio prasme (pirmojo jos performanso fotodokumentacija), bet ir daugeliu kitų atžvilgių. Eksponuodama asmeninius daiktus ir asmeniškas jų istorijas menininkė įkūnija kone pačią 27-erius metus laisvą Lietuvą. Simboliška tai daryti taip pat nepriklausomybės metais savo veiklą pradėjusioje galerijoje. Pasitelkdama apsinuoginimo ir šalies laisvės paralelę, menininkė siūlo pamąstyti, kada pastaroji yra aistringai geidžiamas objektas, o kada virsta pornografija, kitaip tariant, kas skiria meilę šaliai nuo radikalaus patriotizmo.
Istorinį naratyvą Jurga Barilaitė konstruoja lyg Sąjūdžio laikais vykusios dainuojančios revoliucijos aidą, mutuojančią gamą („Sintezatorius keikūnas“), sinkopuotą ritmą („Šokantis triko“). Visa tai, kas darniai skambėjo nepriklausomybės aušroje, menininkė priartina prie „fuzuotos“ gitaros manieros, ausis karpančių garsų, kakofonijos. Imi justi nusivylimą, neištęsėto pažado kartėlį, fragmentaciją, susvetimėją, kurį, regis, galėtų išspręsti jau aptarta skirtingų bendruomenių apytaka, jei pati menininkė nepasiūlytų galimybės sudainuoti dainų priedainių, susidedančių iš tokių žodelių kaip „uh-huh“, „boom boom boom“ ar „la la la“ karaokės.
Akivaizdu, kad per toli viena nuo kitos nutolusias sub- ir kitas kultūras gali suvienyti tik primityvios banalybės. Būtent toks – primityvus ir visiems suprantamas elementas tampa parodos užpildu. Garsumas pasitelkiamas ir garso elgesio erdvėje prasme, ir kaip žinomumo metafora. Pilnutėlė eksponatų, susijusių su garso perdavimo, jo adaptavimo ar klausymosi funkcijomis, paroda veikia kaip savotiškas 9 ir 10 dešimtmečio garso muziejus ar koncerto scenografija.
Ir net jei paroda tiršta garsų, įgarsinimų ir pagarsinimų, Jurga Barilaitė kartu su parodos kuratore Laima Kreivyte vieną veiksmą nusprendė nutylinti. Parodoje eksponuojama menininkės mamos už kelis litus nupirkta Gedimino pilyje kadaise plevėsavusi nusidėvėjusi trispalvė. Vėliavų kėlimo vajaus ir patriotinių akcijų kontekste matyti ją sulankstytą ir padėtą ant palangės – subtilus ir net labai rekalingas maištas. Žinant, kad pankų subkultūros atstovai prieš nepriklausomybę buvo vieni pirmųjų, išdrįsusių naudoti trispalvę ir kitus tautinius simbolius, Jurga Barilaitė pasinaudoja šiuo alibi ir tampa tuo teksto pradžioje priešais savo pačios tanką stovinčiu žmogumi.
