Tiek romano anotacija, tiek spektaklio anonsas skamba kurioziškai: tai tarpukario japonių, vykusių pas savo tik iš fotografijų (nebūtinai tikrų) pažįstamus vyrus į Ameriką, vadinamųjų „fotografijų nuotakų“ istorijos, savotiško XX a. pradžios „tinderio“ užuomazga... Tačiau šiai intrigai lemta išsivystyti į skaudžią ir poetiškai papasakotą žmogaus likimo žlungančiame pasaulyje dramą.
Spektaklyje japoniškoji tematika stilizuotai matoma ne tik scenografijoje ir kostiumuose, ne tik muzikoje, bet ir spektaklio mizanscenose, choreografijoje. Spektaklio choreografė ir režisierės asistentė Sigita Mikalauskaitė, žinoma savo darbais Vilniaus „Lėlės“ teatre, paklausta apie Vakarų civilizacijos žmogaus santykį su Japonija ir jos kultūra, sako: „Vaizduotėje Japoniją gali nusipiešti, atkeliavęs į ją, gali pasidairyti tarsi nuo savo slenksčio, bet prireiktų viso gyvenimo, kad galėtum ją suprasti. Japonijoje ieškojau atsakymo: kaip poeziją išpiešti kūnu? Kaip judesiu pasivyti tekstą arba jį aplenkti? Vietoj nuolankaus švelnumo ten radau daug vienatvės ir jėgos ją išbūti. Tradicinio šokio mokytoja mokė, kad šokyje vienas judesys turi kažkokią reikšmę, o kiti trys – tik jo atgarsiai. Todėl su Birute pagalvojome, kad būsimame spektaklyje sakinius galima iššokti!“
Spektaklio kūrėjos, keliaudamos po Japoniją, domėjosi tenykšte kūno kalba, šokiu ir ritualais. „Mūsų spektaklis – apie moteris, kurias jungia skausmas, kiekvienos savas, nedalomas. Skausmo judesys patiriant ilgesį, prievartą, gimdymą, neviltį ir aibę kitų potyrių, virpinančių kūną. Japonijoje stebėjome moteris, jų eiseną, gestus, jų gyvenimą. Užduotis Birutei buvo priimti jas visas į save: abejingas ir maištaujančias, tiesias ir kuprotas. Tačiau, žinoma, spektaklis vis tiek bus europietiška mūsų patirčių interpretacija.“
Kalbamės su spektaklio „Buda palėpėje“, kurio premjera įvyks rugsėjo 11 d. šv. Kotrynos bažnyčioje, festivalio „NowJapan“ programoje, dramaturge, aktore ir režisiere Birute Mar.
– Birute, praėjęs sezonas Tau kaip kūrėjai ir kaip žmogui buvo kupinas naujų drąsių žingsnių ir išsipildymų: įkūrei „Solo teatrą“, šventiškai buvo paminėta Tavo pirmojo monospektaklio „Žodžiai smėlyje“ (pagal Samuelio Becketto pjesę „Laimingos dienos“) dvidešimties metų sukaktis, sukūrei naują spektaklį „Lietuviškoji Nora“ apie aktorę Moniką Mironaitę, dalyvavai festivaliuose Kuveite, Ukrainoje, kur Tavo monospektaklis „Antigonė“ (pagal Sofoklį) laimėjo diplomą už geriausią moters vaidmenį, daug gastroliavai po Lietuvą, atšventei jubiliejų, Klaipėdoje įvyko Tavo režisuotos B.Kutavičiaus operos „Kaulo senis ant geležinio kalno“ premjera, ištekėjai... Daugokai svarbių įvykių! Kaip pati vertini praėjusį sezoną? Kas padėjo išlaviruoti šioje teigiamų emocijų ir kūrybos lavinoje?
– Jau žinau, kad gyvenimas (ir kūrybinis, ir asmeninis) eina bangomis – tai intensyvi ir pakili juosta, tai leidimasis žemyn, stabtelėjimas, ruošimasis kažkam naujo. Supuola, kad staiga visko daug daug... O paskui pauzė. Praėjęs sezonas išties buvo dovana – net pernelyg kupinas įvykių. Kartais atrodė, kad tik atlaikyčiau. Įvykių gausa mane pačią mokė itin greitai persiorientuoti – šiandien pabaigiau vieną darbą, rytoj jau turiu persikūnyti į naują medžiagą, į kitokią save. O atlaikyti turbūt labiausiai padėjo mūsų komandos entuziazmas (juk įkūrėme savo teatrą, esame atsakingi už jo kokybę!), dar – rytietiška išmintis: gyvenk šiandiena. Ir, aišku, vidinis džiaugsmas, kad šalia – mylimas žmogus, su kuriuo kartu kuriame ir keliaujame.
– Rugpjūčio 18 d. Druskininkų vasaros teatro festivalyje „Solo teatras“ pristatė naują spektaklį pagal Julie Otsuka'os romaną „Buda palėpėje“. Kūrei jį drauge su ištikima savo komanda – choreografe ir režisierės asistente Sigita Mikalauskaite, dailininke Indre Pačėsaite, kompozitoriumi Antanu Kučinsku, videodailininku Karoliu Bratkausku. Šio spektaklio idėja brendo jau seniai? Papasakok, kaip Amerikos japonės Julie Otsuka'os romanas (lietuviškai išleistas 2013 m., iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė) pateko Tau į rankas.
– Man spektaklių idėjas dažniausiai padovanoja žmonės – literatūrologas Linas Broga kadaise pakvietė paskaityti Unės dienoraščius per jo parengtos knygos pristatymą – po keleto metų gimė spektaklis „Unė“ , S.Nėries širdį ypač pajutau, perskaičiusi V.Daujotytės knygą „Salomėjos Nėries ruduo“ – tai buvo impulsas sukurti spektaklį „Poetė“. Ir šįkart nedidukas J.Otsuka'os romanas „Buda palėpėje“ į mano rankas pateko kelionių knygas rašančios Violetos Paulauskaitės, su kuria keliavome po Pietų Afriką, dėka. Gaunu jos žinutę: „Perskaityk „Budą palėpėje“. Kai ją skaičiau – tiesiog mačiau tave, vaidinančią šį spektaklį“. Tai suintrigavo – netrukus ir suradau tą nedidukę dailią knygelę viename iš Vilniaus knygynų.
Pirmąsyk ją skaitydama, jau mačiau būsimo spektaklio scenas – tekstas pasirodė skambantis tarsi už kadro, o scenoje – japonišką šokį šokanti moteris. Šį knygelė mane vėl sugrąžino į tą laiką, kai įsisupusi į japonišką kimono, laikydama rankoje tenykštę vėduoklę ar skėtį, mokiausi lėtų meditatyvių japoniško nihon bujo šokio judesių, įsimylėjau tos šalies kultūrą.
Dar „Buda palėpėje“ labai priminė kitą brangų ankstesnių metų darbą – pjesės ir spektaklio „Ledo vaikai“ kūrimą. Pajutau, jog šiedu spektakliai galėtų būti diptikas: „Ledo vaikai“ pasakoja lietuvių tremties Sibire istoriją, o „Buda palėpėje“ – tais pačiais 1941-aisiais Amerikoje gyvenusių japonų tragišką likimą: po Perl Harboro antpuolio jų dešimtys tūkstančių buvo išvežta į specialiai įrengtas koncentracijos stovyklas, konfiskuotas jų turtas, jie dingdavo iš savo namų kaip lietuviai po sovietų okupacijos ar žydai per holokaustą – be jokio žinojimo, kas jų laukia, ar išliks gyvi. Kai ėmiau domėtis šiuo japonų istorijos puslapiu – supratau, kad Europoje mes tiek mažai apie tai težinome. O juk tai – japonų tautos genocidas, dar vienas baisus Antrojo pasaulinio karo puslapis...
Dar „Buda palėpėje“ labai priminė kitą brangų ankstesnių metų darbą – pjesės ir spektaklio „Ledo vaikai“ kūrimą. Pajutau, jog šiedu spektakliai galėtų būti diptikas.
Julie Otsuka'os romanas autobiografinis, tai jos tėvų ir protėvių likimai. Pati rašytoja – emigrantų vaikas, knygoje juntamas toks skausmingas gimtosios šalies, prarastų šaknų ilgesys. Man pasakojimas priminė ir nūdienos emigraciją, troškimą pabėgti į laimingą, turtingą gyvenimą. Bet į jį pabėgus, viduje sykiu veriasi neregima žaizda – gilus tėvynės, savo esmės, savasties ilgesys.
Pamačiau vaizduotėje būsimą spektaklį tarsi šokį. Jau 1997–1998 m. besimokant Japonijoje mane sužavėjo tradicinis teatras, kur kiekvienas aktoriaus gestas tarsi pratęsia žodį. Europietiškame teatre mes paprastai gestus paliekame spontaniškai eigai, o rytietiškame viskas turi būti labai tikslu. Todėl labai svarbus šiame spektaklyje choreografės Sigitos Mikalauskaitės darbas, sakyčiau, tai net savitas šokio spektaklis – žaviuosi šios šokėjos ir choreografės meniniu skoniu ir darbo preciziškumu. Ruošdamosi spektakliui netgi buvome nuvykę kartu į Japoniją.
– Esi ne tik savo įkurto teatro pagrindinė aktorė ir režisierė, bet ir dramaturgė. Kokius iššūkius kelia naujas tekstas – pavyzdžiui, ko tenka atsisakyti, siekiant sutraukti į valandos trukmės spektaklį 140 puslapių romaną? Jo kalba tokia tekanti, atrodo, lyg parašyta vienu atsikvėpimu, lyg tekstas būtų vientisas ir nedalomas.
– Man labai įdomus sceninės dramaturgijos kūrimas – kaip sukurti spektaklį iš didelio kūrinio, dienoraščio, laiškų? Visados pasirenki vieną svarbiausią liniją, temą. J.Otsuka'os romanas tarsi iš daugybės žmogiškų patirčių „karoliukų“ suvertas eilėraštis. Visi jie be galo švytintys, kiekvienas sakinys – prasmingas. Dramaturgijai pirmiausiai pasitelkiau romano siužeto struktūrą („fotografijų nuotakų“ kelionė laivu, atvykimas Amerikon, nelengvas gyvenimas ten, emigrančių maištas ir susitaikymas, jų vaikų gimimas, ir staiga – karas...) – vaizduotėje kūriau tarsi šokį J.Otsuka'os romano tema. Ir vėliau spektaklio repeticijos buvo panašesnės į šokio kūrimą – su choreografe ieškojome judesių-ženklų, atliepiančių tekstą, žodžiu, atradinėjome savitą ženklų kalbą, kaip tradiciniame japoniškame spektaklyje. O „teksto karoliukus“ iš romano atsirinkau intuityviai, labiausiai emociškai kontrastingus ir sukrečiančius – spektaklyje teksto nedaug, tik keletas puslapių.
– Naujajame spektaklyje ir vėl scenoje matysime Tave vieną. Kodėl po „Lietuviškosios Noros“, kurioje vaidinate keturiese, vėl nusprendei grįžti prie „solo“ žanro? Juk romano veikėja yra, galima sakyti, japonių moterų minia – kalbama „mes“ vardu... Ar skaičiavai, kiek skirtingų personažų vaidini šiame spektaklyje?
– Būtent tai, kad romane istorija pasakojama daugiskaitos asmeniu „mes“ – mane labiausiai ir suintrigavo. Galimybė sykiu pabūti daugybe moterų, pavirsti kiekviena jų, o sykiu būti šalimais – stebėtoja. Tokios įvairovės moterų istorijų viename spektaklyje dar nesu kūrusi, tai be galo įdomu: vienas sakinys iš be galo skaudaus moters gyvenimo, kitas – iš laimingo... Bet būsimą spektaklį vis dėlto pavadinčiau ne solo – tai duetas su muzikantu, gyvai atliekančiu muziką scenoje, kaip paprastai ir esti japonų tradiciniame teatre.
Skaitydama „Budą palėpėje“ jaučiau, kad spektaklis turi būti lyg muzikinis kūrinys – tekstas, jo ritmas labai muzikalus. Pirmoji mintis sakė, jog pritarti pasakotojai turėtų moterų choras. Vėliau toji choro idėja persikėlė į kompozitoriaus Antano Kučinsko sukurtą garso takelį, o scenoje groti pakviečiau Egidijų Ališauską, mokantį muzikuoti įvairiais instrumentais ir puikiai jaučiantį sceninį veiksmą (jis – ir talentingas birbynininkas, ir Lietuvos kariuomenės orkestro dirigentas, su juo kartu esame sukūrę poezijos improvizacijų spektaklį „Tylos sodai“). Ši partnerystė scenoje labai svarbi, siejanti kiekvieną judesį, palydimą garsu, gongo ar būgno dūžiu, japoniška fleitos melodija.
– Japoniška tematika ir stilistika Tavo scenos darbuose ir knygose – vis sugrįžtanti ir atsikartojanti naujais atspalviais ir akcentais. Mintyse iškyla Tavo japoniškųjų dienoraščių knygelė „Kokoro“ (1999 m.). Japonija – Tavo antroji dvasinė tėvynė? Kas Tave labiausiai žavi šios šalies kultūroje? Ar dabar jau regi ją kitaip, negu anais studijų Japonijoje metais, prieš du dešimtmečius?
– Taip, mano Japonija... Be galo pamilta ir artima. Kai su choreografe Sigute Mikalauskaite ėmėme ruoštis pastatymui, išsyk kilo mintis ten sugrįžti. Ir sugrįžau. Vykome į kelionę su užrašų knygutėmis, stebėjom japones gatvėse – jų gestus, eiseną, juoką – rašėm dienoraštį būsimam spektakliui... Aplankėm ir šokių studiją, kur kadaise mokiausi, dalyvavome japoniško karo šokio pamokose. Keliavome po muziejus, šventyklas. Tai buvo nuostabi patirtis, įvedanti į būsimo spektaklio nuotaiką, svarbi mūsų repeticijų dalis.
Ten vėl sugrįžo japoniškos tylos pamokos. Ramybės tėkmė, paslaptingas ženklų pasaulis... Labiausiai žavėjo (tada ir dabar) detalės grožis japoniškoje kultūroje ir buityje. Štai ant vėduoklės nupieštas vyšnios žiedas ar žydinti šaka – tik vienas ryškus ženklas, o aplink balta tuštuma. Kimono – irgi tarsi meno kūrinys. Eilėraštis – tik kelios eilutės, kuriose telpa tiek daug.
Prieš du dešimtmečius Japonijoje atrodė, kad patekau į kitą planetą. Tuomet dar nebuvo mobiliųjų telefonų nei interneto, namo skambindavau iš pašto. Ten nusipirkau pirmąjį kompiuterį, ligi tol rašiau spausdinimo mašinėle. Anuomet buvo įdomios bibliotekos, studijos, šokio teorija ir praktika... Su metais įdomesnis tapo pats gyvenimas. Sugrįžusi į Japoniją vis pagalvodavau – ak, jei dabar mokyčiausi čia, turbūt daugiausiai keliaučiau po Japonijos gamtą. Stebėčiau žmones. Tokius nuolankius ir, atrodo, be galo vienišus...
– Romanas „Buda palėpėje“ pasakoja tragišką meilės istoriją, kurioje yra ir politinio atspalvio – tai Perl Harboro antpuolio, Antrojo pasaulinio karo, JAV represinių veiksmų prieš japonų imigrantus kontekstas. Kaip tave pačią paveikė ši istorijos pusė, kuri, regis, visiškai nefunkcionuoja mūsų Antrojo pasaulinio karo refleksijose? Japonų priverstinį varymą į JAV stovyklas galima prilyginti lietuvių, žydų ir kitų tautų genocidui... Drauge atskleidžiamas naujojo globalaus pasaulio, kuriame dingsta ir žmonės, ir jų tradicijos, paveikslas. Ar tai liūdnas ir pesimistiškas, Vakarų civilizacijos, kultūros ir etikos saulėlydį liudijantis spektaklis?
– Perskaičiusi šį romaną, iš tiesų pirmąsyk sužinojau japonų genocido Amerikoje mastą. Baisus Antrojo pasaulinio karo laikotarpis Europoje su mūsų žemyno tragedijomis užima visą mūsų refleksijų erdvę. O ten, už Atlanto, irgi dėjosi baisūs dalykai – į koncentracijos stovyklas pateko keli šimtai tūkstančių japonų. Jiems neteko išgyventi holokausto dujų kamerų ar Laptevų jūros salų speigo, bet vis tiek – ir iš jų buvo atimta viskas, ir jie ėjo į visišką nežinią. Amerikos japonams tai – ne mažesnė tragedija.
Jau kurį laiką galvojau apie meninę akciją ar spektaklį, kuris būtų tiesiog malda. Malda už lietuvius, žydus, vokiečius, japonus, už daugybę kitų naikinamų tautų ir tautelių, malda už budelius ir už aukas... Už tą visą baisų laiką, kurio, laimei, mums neteko išgyventi. Mums reikia ilgai ilgai melstis, o ne ieškoti, kuris kaltesnis, kuris budelis, ir kur buvo daugiau aukų.
Tikiu, kad šis spektaklis, kaip ir „Ledo vaikai“, ir bus tarsi malda už būtąjį, esamą ir būsimąjį laiką – už neregimas emigrantų tragedijas, nykstančias tautų šaknis. Taip, tai mūsų visų saulėlydis, visų skausmas, kaltė ir karma, kurią turime atpirkti – civilizacijos saulėlydžio paveikslas. Autorė romane mini besijuokiantį Budą (vieną iš Budos pavidalų), japonės moters paslėptą palėpėje – tebesijuokiantį iki šios dienos. Buda tebėra – Buda stebi. Jis romane pasirodo ne sykį. Buda žino, kad tik po tragedijų ateina žmogaus susivokimas. Kaip ir haiku poeto Mizuta Masahide'ės eilėraštyje, kurį knygos pradžioje cituoja J. Otsuka: „Kluonas sudegė / dabar matau / mėnulį“.
Tik sudegus kluonui, netekę savo namų, išvystame dangų. Dievo veidą. Suvokiame, kas svarbiausia. Tik po tragedijų atsiveria žmogaus širdis. Tai teikia viltį.
Jau kurį laiką galvojau apie meninę akciją ar spektaklį, kuris būtų tiesiog malda.
– Lenkų teatrologas Andriejus Moskwinas po premjeros Druskininkuose socialiniame tinkle pasidalijęs spektaklio nuotraukomis parašė: „Birutė Mar sukūrė spektaklį apie meilę. Tai bus dar vienas hitas, kuris, tikiuosi, bus rodomas visuose vieno aktoriaus teatro festivaliuose.“ Kur bus rodomas naujasis ir kiti „Solo teatro“ spektakliai šį sezoną? Kokios gastrolės laukia? Juk „Solo teatras“ turi ne tik ištikimų žiūrovų Lietuvoje, bet ir aistringų gerbėjų užsienio festivaliuose.
– Be galo džiaugiuosi žinomo teatrologo A.Moskwino įvertinimu, gavau ir jo jautrų laišką. Spektaklis išties ir apie meilę – meilę gyvenimui. Po premjerinio spektaklio rugsėjo 11 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje (festivalio „NowJapan“ programoje), netrukus jį pristatysime ir Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje, ir tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Atspindys“ Visagine, tikiuosi, ir kituose Lietuvos miestuose. „Solo teatro“ sezonas vėl žada būti intensyvus – Vilniuje spektaklius rodysime „Meno forto“ scenoje, Pranciškonų vienuolyne, ieškosime ir kitų netradicinių erdvių. Spektaklis „Antigonė“ netrukus vyks į teatro festivalį Slovakijoje, „Dostojevskio angelai“ – į festivalį Rakverėje, Estijoje.
Rodysime ir pernai sukurtą „Lietuviškąją Norą“ – prie mūsų prisijungs aktorius Andrius Bialobžeskis, dubliuosiantis Vytautą Anužį ir atliksiantis daktaro Ranko vaidmenį. Planuojame užbaigti ir parodyti spektaklio „Agata“ premjerą pagal Margueritte Duras pjesę, taip pat atnaujinti spektaklį „Laiškai į niekur“ pagal Marinos Cvetajevos, Boriso Pasternako ir Rainerio Marijos Rilkės laiškus. Ir... jau svajojame apie savo teatro kamerinę erdvę Vilniuje. Sostinėje taip trūksta kamerinių teatro erdvių – kur aktoriai galėtų susitikti su žiūrovais, kartu gerti arbatą, betarpiškai bendrauti... Tokią atmosferą teko matyti Rygoje, Alvio Hermanio teatre.
– Ar po Julie Otsuka'os romano sceninės adaptacijos grįši prie originalios dramaturgijos? Gal šiuo metu rašai ką nors naujo?
– Manau, kad tikrai sugrįšiu. Galvoju ir apie miuziklo vaikams libretą, ir apie pjesę, ir, ir... bet tam dar reikia laiko.
– Ačiū už pokalbį.
