Kaip tyrinėtojas-fotografas savo projektais jis siekia fiksuoti, kaip tai funkcionuoja ir keičiasi bei vedamas domėjimusi fotografinio atvaizdo banalumu pats įsitraukia į šį procesą.
Tai atsiskleidžia ir naujoje jo knygoje „A man with dark hair and a sunset in the background“ (2020).
Šioje fotografijų serijoje slampinėtojo žvilgsnis užkliūna už kasdienybės akimirkų, užfiksuotų Ricoh GR-2 fotoaparatu 2017–2020 metais, o jų apibūdinimai, kaip ir knygos pavadinimas, sugeneruoti „Microsoft Azure Computer Vision“ sistemoje. Projekte reaguojama į fotografijos dabartinę būklę ir kasdieniškų atvaizdų funkciją mašininio matymo tobulinime.
Susitikome pakalbėti apie įvairius fotografijos naratyvus, atsispindinčius projekte, matydami tik vienas kito atvaizdus ekranuose.
Geistė Kinčinaitytė: Tik atsivertus pirmąjį knygos puslapį susiduriame su veidrodžio nuotrauka. Jai buvo priskirtas žemiausias pasitikėjimo balas per pirmąją „Azure“ programos sugeneruotą vaizdo analizę.
Po trijų mėnesių tai nebėra tik nuotrauka, kuriame užfiksuotas veidrodis.
Pirmasis apibūdinimas: a bathroom with a black seat sitting in a bowl (confidence: 0.07747847). Antrasis sugeneruotas šiais metais liepos 31 d.: a close up of a small mirror (confidence: 0.405261).
Trečiasis atsirado besiruošiant šiam interviu spalio 28 d.: a sign in front of a mirror posing for the camera (confidence: 0377468973).
Po trijų mėnesių tai nebėra tik nuotrauka, kuriame užfiksuotas veidrodis, bet fotoaparatui pozuojantis ženklas, kuris yra priešais veidrodį. Per šį naujai išvestą naratyvą veidrodis, kuris turi simbolinį krūvį, šioje nuotraukoje nieko neatspindėdamas išverčia fotografijos karkasą kaip ženklų ir simbolių sistemą, kuri dalyvauja tikrovės kūrime.
Atrodo, jog tavo praktikoje fotografijos savirefleksijos klausimas yra svarbus ir pasikartojantis, nurodantis į platesnį fotografijos lauką, kuris yra už vizualios praktikos apibrėžimo.
Paulius Petraitis: Man įdomu, kaip technologija keičia fotografiją ir ką tai atskleidžia apie bendresnius socialinius procesus. Iš dalies, mano praktiką galima suvokti kaip fotografijos technologijos kaitos dokumentaciją. Man įdomu kaip fotografijos funkcionavimas keičiasi, kaip ji geba atspindėti šiandieną ir būti simptomiška.
Ekraniškumas – kai mobilus telefonas tampa ne akies pratęsimu, o kultūriniu ir simboliniu šydu tarp fotografuotojo ir objekto.
Savo praktika bandau užčiuopti, kas slypi po tuo, bandau kelti klausimus bandant šiek tiek giliau pragremžti tą paviršių. Pavyzdžiui, „Smoke Screen“ serijoje (2015) mane domino, kaip fotografavimas telefonu keičia ir mūsų anatomiją: nykščio didėjimas ar labai atpažįstamas telefono laikymo gestas fotografuojant.
Pradėjau tai dokumentuoti, palaipsniui tai išvirto į tam tikrą seriją apie ekraniškumą. Ekraniškumas – kai mobilus telefonas tampa ne akies pratęsimu, o kultūriniu ir simboliniu šydu tarp fotografuotojo ir objekto. Bandžiau tai patyrinėti, ką tai daro ir ką tai keičia.
Tuo metu šis projektas, „A man with dark hair and a sunset in the background“, susijęs su paskutiniu metu sparčiai besivystančia sritimi – automatiniu vaizdų atpažinimu. Ji aktuali tiek technologine, tiek socialine prasme.
Pavyzdžiui, savivaldžiai automobiliai – šiuo metu jų pagrindinė technologinė problema yra – kaip atpažinti, ar kelio priekyje yra popierinis maišelis, ar akmuo. Į tai investuojama daug techninių, mokslinių ir žmogiškųjų resursų. Įdomu, kaip šitame duotajame momente tai atsiskleidžia, kada tos programos mūsų požiūriu daro daug „klaidų“?
Tai galbūt yra tam tikras šio laikmečio, kuriame nėra vieno tiesos naratyvo, dokumentas. Tai taip vadinamas perception management, kada varžosi ne tikrovės, o tam tikri kuo pagaulesni naratyvai. Taip ir čia, kas yra ta tikrovė: ar tai yra veidrodis, ar tai yra bathroom with a black seat, ar tai yra tavo variantas, ar tai yra variantas po mėnesio?
Ta nuotrauka, kuri atspindi veidrodį, jau atspindi tam tikrus platesnius kontekstus ir slinktis, ir tai kažkiek siejasi su minėtuoju multinaratyviškumu ir tiesos praradimu.
G.K.: Įvairiausių atspindžių bei mobiliojo telefono motyvai knygoje vis pasikartoja. Gal galėtum pakomentuoti apie taip vadinamą narcisistinį šiuolaikinį atspindžių koridorių, į kurį nurodo ir tavo poema „Taking it all in, as confidence surges, a young man takes a selfie“?
P.P.: Įdomu tai, kad programa atpažįsta selfius. Yra tokia nuotrauka, kurioje matosi kadro nukirptos rankos, sugeneruotas apibūdinimas: a young man taking a selfie. Matyt, iš tų rankos pozicijų programa spėja, kad turbūt tai yra selfis. Bet yra ir daugiau nuotraukų, kurios nepateko į knygą, kur galima pastebėti būtent tai, kad programa yra išmokyta gana gerai atpažinti tam tikras linijas, kurios galėtų indikuoti, kad žmogus daro asmenukę.
Kiekvienas žmogus turi savo kelias minutes šlovės, kaip sakė Andy Warholas.
Tai turbūt irgi parodo viena, kad tiems programuotojams ar vykdytojams atrodo svarbu, kad programa tai žinotų ir atpažintų, ir tai irgi turbūt yra ir kažkoks kultūrinis fenomenas. Kita vertus, mūsų pomėgis savo atvaizdui tęsiasi – nuo pat fotografijos pradžios portretai buvo komerciškai stipri sritis. Yra išlikusių liudijimų iš XIX a. vidurio, kai žmones jų fotografiniai portretai tikrai paveikdavo.
Yra kažkoks nuostabos tęstinumas savo atvaizde ir troškimo savo atvaizdą vis palikti ir įtvirtinti. Pamenu, kai dar mokiausi balakaurą VU, istorijos fakultete, E.Gudavičius išsakė mintį, kad žmonijos istorijoje, apskirtai žiūrint, vis didesnis procentas žmonių geba įsirašyti į istoriją. Anksčiau tai buvo tik iškilios asmenybės, o dabar mes einame link to, jog kiekvienas žmogus turi savo kelias minutes šlovės, kaip sakė Andy Warholas, ir geba įsirašyti į istoriją, o fotografija tam asistuoja.
G.K.: Ji taip pat ir kuria pačią istoriją.
P.P.: Taip, yra ir istorijos kūrimo ir slėpimo, ir manipuliavimo mechanizmas, tai kompleksinis fotografijos vaidmuo. Tad įdomu, kad selfių projekte nėra, bet apibūdinimuose jie pasirodo.
G.K.: Norėčiau grįžti prie tavo užsimintų „klaidų“ kaip tam tikrų įtrūkių žinojimo paviršiuje. Ar matai potencialą „klaidoms“ tapti kritiniu įrankiu per naujų prasmių kūrimą? Ar „klaidos“, kurios tavo projekte yra pozicionuojamos šalia fotografijų, siekia prisidėti prie reflektavimo apie pačio matymo klausimą?
P.P.: Taiklus klausimas. Matome nuotrauką: ar joje matome du manekenus, ar vyrą ir moterį? Taip pat, kas tai mato ir kam tai yra naudojama (ar naudinga)? Tai siejasi su tuo, jog nuotraukoms apibūdinimas buvo visada svarbu, net ir tuo laikotarpiu, kai fotografija buvo daugiau mažiau tikima (pavyzdžiui, iki XX a. pabaigos), tačiau paaiškinimo, kas tai yra per atvaizdas, vis tiek reikėjo.
Tas apibūdinimas (caption) yra irgi kultūrinį kapitalą turintis dalykas. Man įdomu, kad jis išlieka ir šitose programose, ir iš esmės jos yra kuriamos pagal tai, kaip mes regime ir atpažįstame atvaizdus. Programa gali atpažinti tik tuos objektus, kurie jau yra įvesti į ją, tai paremta žmonių sprendimu.
Kai kurių objektų klasifikatorių tiesiog joje nėra, tad programa jų negali atpažinti. Tačiau įdomu, kad „Azure“ būtent duoda tokį apibūdinimą (caption), o ne tik raktinius žodžius (keywords), kaip, pavyzdžiui, daro giminingos programos.
Dėl šio aspekto man ir buvo įdomu su ja žaisti. Ir tas pats pasitikėjimo (confidence) įsivertinimas yra daug pasakantis, tai ekonomikoje taikoma metrika, kuri yra lygiai taip pat taikoma ir čia. Tarsi tam tikras bandymas kvantifikuoti vaizdo tikslumą, kuris šio projekto rėmuose tampa absurdišku žaidimu. Matome, kad didelio pasitikėjimo įvertinimai nėra tikslesni apibūdinimai. Tiesiog programa turi savyje nuostatą, kad jai reikia kvantifikuoti savo apibūdinimą.
G.K.: Kokios politinės ir etinės dimensijos atsiskleidžia per žaidimą su mašinos matymu?
P.P.: Potencialas pakeisti tai, kaip matome, į ką atkreipiamas dėmesys ir kokie prasminiai akcentai sudėliojami. Tačiau manau, kad diskursas jau yra tam tikra prasme pasikeitęs. Daug diskutuojama apie tai, kiek daug yra nuotraukų, kurių niekas nemato, ir vaizdų įrašoma vienos mašinos kitai. Net atvaizdai iš esmės skirti žmonėms, kiek jų daug yra, kurių beveik niekas nepažiūri, pavyzdžiui, feisbuko profilių nuotraukos ir panašiai. Vyksta atvaizdo devalvacija.
Tai jau kelia etinius klausimus, ir, pavyzdžiui, vienas tokių yra klausimas apie nekaltumo prezumpciją, arba kada tu tampi įtartinas.
Diskutuojama, kaip mašininis matymas keičia fotografiją, ir, manau, iš vienos pusės jis daro ją „šaltesnę“, nes yra kontroliavimo motyvas. Privatūs barai, pavyzdžiui, gali įsigyti taip vadinamas „išmanias stebėjimo sistemas“ (intelligent surveillance systems), kurių tikslas riboti priėjimą asmenims, įtrauktiems į nepageidaujamas duombazes.
Tai jau kelia etinius klausimus, ir, pavyzdžiui, vienas tokių yra klausimas apie nekaltumo prezumpciją, arba kada tu tampi įtartinas. 2018 m. kuravau parodą „New Tools in Photography: From Google to Algorithm“, kurioje olandų fotografė Esthera Hovers savo pristatytoje serijoje „False positives“ tyrinėja saugumo ekspertų išskiriamus aštuonis įtartino veiksmo modelius.
Vienas jų – kai ilgai stovima vienoje vietoje, o žmonės aplinkui pastoviai juda. Taip judama link tam tikrų kūno judesių prevencijos, tad potencialiai pavojingi judesiai ilgainiui gali būti vis labiau išgyvendinti. Mane domina tam tikras subjektyvumo aspektas tokiame nuosprendyje. Kaip ir yra subjektyvumo nusprendžiant, kurie žodžiai turi patekti į programą atpažįstančią vaizdus, o kurių nėra. Ką išmaniosios mašinos atpažįsta kaip nukrypimą nuo socialiai priimtinos normos (deviant behaviour), iš esmės irgi turi pamatinį subjektyvų žmogišką faktorių. Tam tikra dalis žmonių turi jiems patikėtą galią nustatyti programose glūdinčias normas, tai veikia tartum uždaras aparatas (black box). Įvedi vaizdą, nežinai, kas mašinoje vyksta, bet gauni rezultatą. Tie sprendimai nėra magiški, tai kyla iš žmonių nuostatų, kultūrinio ir socialinio supratimo.
G.K.: Fotografija nuo pat jos atsiradimo pradžios dalyvauja kaip kontrolės ir kategorizavimo priemonė. Šis projektas nors ir tiesiogiai nenurodo į tai, bet būtent per reflektavimą apie tai, kokie atvaizdai jau yra duomenų bazėje, kaip jie ten atsiranda ir kaip mes galbūt galime prisidėti prie algoritminės logikos kūrimo, iškelia klausimą, ar fotografija gali veikti kaip intervencijos priemonė. Man įdomu, kaip ši serija atsirado. Kadangi tai buvo ilgas laiko tarpas, per kurį tu rinkai vaizdus, ar jų atsiradimas buvo apspręstas šia projekto idėja ir kuriamą dialogą su „Azure“ programa?
Man patinka, kad knygoje nugulė atvaizdai, kurie yra kasdieniški.
P.P.: Nemažai fotografavau turėdamas projektą mintyse ir tikėdamasis, kad šie atvaizdai išprovokuos (trigger) programą ir duos galbūt įdomų apibūdinimą, bet tas nesuveikė. Beveik visada, tiesą pasakius, kur specialiai esu ėjęs į tam tikras lokacijas, tai tų fotografijų knygoje nėra.
Man patinka, kad knygoje nugulė atvaizdai, kurie yra kasdieniški. Aš sąmoningai siekiau, kad jie nebūtų pernelyg meniški, technologizuoti ar keisti, nes iš esmės vizualaus atpažinimo sistemos – ką programa simbolizuoja ir tiesiogiai įkūnija – ateina į kasdienybę. Reflektuojant kasdienybės sferą, kurioje mes technologiškai esame, man norėjosi, kad tie atvaizdai būtų kasdieniški, atpažįstami ir dalyvaujantys fotografijos masėje.
Tai yra, kaip tu ir pastebėjai, žaidimai su atspindžiu, gal man pasąmoningai tai įdomu. Fotografija jau kaip turinti veidrodį savyje, fotografija pati kaip veidrodis, atsikartoja daug veidrodiškumo – tai tokia veidrodžių karalystė. Man tai įdomu, ir dauguma nuotraukų yra ganėtinai paprastos. Pavyzdžiui, nusipirkau kriaušių, kurias nufotografavus gavau apibūdinimą „a green apple on a table“.
Nuotrauka atrodo labai paprasta, perspektyva nėra sudėtinga, bet yra įdomu, ar tiesiog nebuvo kriaušės kaip raktažodžio tuo metu, nes vėlesniame apibūdinime kriaušė jau buvo atpažįstama. Aš negaliu patikrinti, kokie raktažodžiai yra įvesti, nes tai nėra atvirai prieinama. Tokie dalykai man yra įdomūs. Mano asmeninė intervencija yra žaidime, dialoge, bandyme tą programą truputį pastatyti į padėtį, kurioje ji nežino ar kažko nesako, ar pasako įdomiau, nei pats sugalvočiau. Gal tai yra tam tikras dialogas su ta programa, nežinau, ar provokacija yra tinkamas žodis.
G.K.: Ar sugeneruoti apibūdinimai buvo tai, kas lėmė tavo nuotraukų pasirinkimą, ar jos paklius į knygą, ar ne?
P.P.: Svarbiausia turbūt buvo vaizdo ir teksto santykis ir ką jis atskleidžia. Aš daug testavau nuotraukų ir didžioji dauguma, 80–90 proc. yra saugūs, nieko neatskleidžiantys ar faktiški apibūdinimai. Tai knygoje nugulė tie, kurie kažkiek nukrypsta nuo faktiškumo, kaip mašinos mikčiojimai, kuri kalba kalba ir sumikčioja. Aš atkreipiu dėmesį į tai ir noriu tai izoliuoti, tą technologijos trapumo momentą.
Būtent diskursas, supantis mašinos matymą, yra neretai stipriai mokslinis, bet iš tiesų viskas jame yra ganėtinai nestabilu.
Būtent diskursas, supantis mašinos matymą, yra neretai stipriai mokslinis, bet iš tiesų viskas jame yra ganėtinai nestabilu. Šis projektas – tai kaip tam tikras įrankis atskleisti tam fasadui ir pasižūrėti, kas už jo yra. Kai mes spausdinome šitą knygą, nepaaiškinamai įvyko toks dalykas, kad mašina sutriko (glitch) ir bespausdinant atsirado taškas, kurio neturėjo būti. Man tai toks anekdotas, jog mašina parodė savo gyvumą.
G.K.: Lyg šauksmas už kontrolės ir programavimo ribų.
P.P.: Taip, už mokslinio diskurso mašinos irgi yra ganėtinai trapios ir daugialypės.
G.K.: Kadangi aptarėme vaizdo ir teksto santykį, gal galėtum papasakoti apie Monikos Kalinauskaitės teksto funkciją šioje knygoje?
P.P.: Būtent šiam projektui, kai svarsčiau apie lydintį tekstą, nenorėjau, kad jis paaiškintų projektą ar bandytų tai daryti, ar teksto apie tą technologiją. Linkau prie teksto, kuris lydėtų ar paraleliai būtų prie to, apie ką jau sufleruoja nuotraukos ir apibūdinimai.
Tada pagalvojau apie Moniką kaip apie rašytoją, ir kai susitikome pakalbėti, aš jai pasakojau, kaip 2019 m. „Lokomotif“ erdvėje vyko nedidelė šio projekto paroda. Ten ant sienos teksto turėjau dialogą, kuriame mano inicijuotas pokalbis tarp dviejų botų – „Mitsuku“ ir „Cleverbot“. Jų dialogas buvo absurdiškas, juokingas, bet kartu ir kažkuo nejaukiai tikroviškas. Man tai įstrigo, papasakojau Monikai, ir ta dialogo mintis, regis, abiem tiko.
Jos tekstas veikia kaip įsivaizduojamas dviejų dirbtinių intelektų pokalbis – nesusikalbėjimas. Toje istorijoje yra ir galbūt romantiškas motyvas, poetiškumo. Tai tekstas, kuris nebando paaiškinti, bet veikia kaip erdvė generuoti mintims.
G.K.: Pabaigai norėčiau aptarti fotografijos ir tikrovės santykį. Joannos Zylinskos knygoje „Nonhuman Photography“ (2017) rašoma, jog tai, kaip mes skenuojame aplinką, yra per linijas, apibrėžiant formų kraštus, kurie šiaip neegzistuoja tikrovėje, tačiau matymo mechanizmas pats iškarpo vizualią informaciją.
P.P.: Įdomu, kad šiuo principu remiasi ir mašininis matymas.
G.K.: Būtent. Ar tai nėra tam tikras atspindys to, kaip mes suvokiame tikrovę per jos iškarpymą tam, kad suteiktume sau formą. Joanna pastebi, kad toks suvokimo principas gali būti traktuojamas kaip fotografinis, veikiantis per aplinkos iškarpymą tam, kad galėtume ją pamatyti, o sukarpius vėl viską sujungti. Ji nurodo, jog tai procesas, per kurį tikrovė yra kuriama bei turi potencialo būti perkurta.
P.P.: Pritariu, dažniau seka naratyvas, kad mes kuriame atvaizdus, kurie atspindi tikrovę mums. Turbūt kurdami naujas technologijas neįsivaizduojame, kokias pasekmes tai turės ateityje. Ir man įsiminė Fredo Richino iškeltas klausimas, kas slypi už veido retušavimo "Photoshope" ir už to, ką mes matome dabar vykstant su instagramo filtrais. Gal tai ruošia mus minčiai apie klonavimo technologijas ateityje ir kūno modifikavimo technologijas? Kai mes keičiame savo atvaizdus mygtuko paspaudimu, kas dabar vyksta su filtrais, tai mums leidžia priimti pačią galimybę keisti tikrovę ir keistis patiems. Pavyzdžiui, panašiai kaip genų inžinerijoje, kai galima pasirinkti sumažinti ligas ir panašiai.
Man tai įdomu, fotografija kaip pasąmoninis kultūros ir socialinio būvio sapnas.
Turbūt fotografija atspindi pačius mus, gal dėl to man norisi dekonstruoti ir dėl to tiek daug atsiranda atspindžių, nes jie nurodo į giliuosius sluoksnius – superstruktūras, kurių nesimato, bet yra po normomis, kurios veikia matomai. Man tai įdomu, fotografija kaip pasąmoninis kultūros ir socialinio būvio sapnas.
G.K.: Sapnas, kurį „A man with dark hair and a sunset in the background“ projektas analizuoja per poetinį gestą, taip įsijungdamas į mašininio matymo apmokymus ir laukdamas trapumo akimirkų.
