Šį sprendimą patvirtino bienalės tarybos, kuriai pirmininkauja Robertas Cicutto, remdamasi 59-osios tarptautinės meno parodos kuratorės Cecilijos Alemani rekomendacija.
Visuomenė parodą galės pamatyti nuo balandžio 23 d. „Ca' Giustinian“, Venecijoje. Tą pačią dieną 11 val. vyks ir įteikimo ceremonija.
Pirmąjį kartą kuratorė C.Alemani K.Fritsch kūrinį asmeniškai pamatė 1999-ųjų bienalėje, kurioje C.Alemani pirmąjį kartą ir dalyvavo.
Fritsch indėlis į šiuolaikinio meno, ypač skulptūros, sritį yra nepakartojamas.
„Rattenkönig“ (liet. „Žiurkių karalius“) buvo masyvus kūrinys, užpildęs pagrindinę Centrinio paviljono salę. Tai nerimą kelianti skulptūra, kurioje grupė milžiniškų graužikų, susipynę uodegas, sukiojasi ratu it kokiame keistame magiškame rituale. Kiekvieną kartą, kai per tuos metus susidurdavau su viena iš Fritsch skulptūrų, jausdavau tą patį baimės ir svaiginančios traukos jausmą.
Fritsch indėlis į šiuolaikinio meno, ypač skulptūros, sritį yra nepakartojamas. Ji kuria darbus, kurie yra ir hiperrealistiški, ir fantastiški: daiktų, gyvūnų ir žmonių kopijas, ištikimai perteiktas iki smulkmenų, bet paverstas neįtikėtinais apsireiškimais. Fritsch dažnai keičia savo objektų mastelį, juos sumažindama arba labai padidindama erdvę išbalansuojančiomis spalvomis: atrodo, kad žiūri į svetimos civilizacijos paminklus arba eksponatus, rodomus keistame postžmogiškame muziejuje.“
„Jaučiuosi labai pagerbta ir dėkinga už šį apdovanojimą“, – pareiškė K.Fritsch.
Pasak C.Alemani, „C.Vicuña yra menininkė ir poetė, kuri daugelį metų stengėsi išsaugoti Lotynų Amerikos rašytojų kūrybą. Taip pat vertė ir redagavo poezijos antologijas, kurios kitu atveju galėjo būti prarastos“.
Daugelis jos instaliacijų sukurtos iš rastų daiktų ar medžiagų atliekų.
„C.Vicuña taip pat yra aktyvistė, ilgą laiką kovojanti už Čilės ir kitų Lotynų Amerikos šalių čiabuvių teises. Vizualinių menų srityje jos kūryba varijuoja nuo tapybos, performansų iki sudėtingų asambliažų. Jos meninė kalba grindžiama giliu susižavėjimu čiabuvių tradicijomis ir nevakarietiška epistemologija.
Vicuña dešimtmečius atkakliai, nuolankiai ir kruopščiai keliavo savo keliu, numatydama daugelį pastarojo meto ekologinių ir feministinių diskusijų bei kurdama naujas asmenines ir kolektyvines mitologijas. Daugelis jos instaliacijų sukurtos iš rastų daiktų ar medžiagų atliekų, supintų į subtilias kompozicijas, kuriose mikroskopiškumas ir monumentalumas tarsi randa trapią pusiausvyrą: tai nesaugus menas, kuris yra ir intymus, ir galingas.“
„Man didelė garbė ir džiaugsmas gauti „Auksinio liūto“ apdovanojimą, – sakė C.Vicuña. – Nors didžiulių išbandymų akivaizdoje žmonija bando išsaugoti taiką ir teisingumą, tikiu, kad mūsų menas ir sąmoningumas gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Reikia skubiai atsisakyti smurto ir naikinimo, išgelbėti mūsų aplinką nuo gresiančio žlugimo.
Venecija man ypač reikšminga. Kai kurie mano protėviai iš tėvo pusės XIX a. atvyko į Čilę iš Šiaurės Italijos, todėl vaikystėje išmokau mylėti jos istoriją ir meną. Mano seneliams būtų garbė sužinoti apie šį apdovanojimą. Mano motinos giminės linijoje yra vietinių gyventojų, todėl labai didžiuojuosi, kad galiu dalyvauti C.Alemani kuruojamoje meno bienalėje, kurioje didelis dėmesys skiriamas „menininkams, įsivaizduojantiems postžmogišką būseną, metantiems iššūkį Vakarams, kuriuose baltasis žmogus naudojamas kaip visų dalykų matas“. Prie manęs prisijungė nepaprasti menininkai, besidalijantys „Svajonių pieno“ dvasia. Jos mums labai reikia, kad atrastume naują buvimo šioje Žemėje būdą.“
