Čia dialogą su šiuolaikiniais Andriaus Zakarausko, Patricijos Jurkšaitytės, Adomo Danusevičiaus, Sigitos Maslauskaitės ir pasaulinio garso menininkų Andres Serrano bei Jake and Dinos Chapman darbais kurs greta eksponuojami XVIII–XIX a. tapybos kūriniai. Projektą šiais metais parengė net penkių kuratorių kolektyvas: Ugnė Bužinskaitė, Francesca Ferrarini, Vilius Kavaliauskas, Virginijus Kinčinaitis ir Sigita Maslauskaitė. Pirmą kartą kuratorių gretose atsidūrė kolekcininkas, „Lewben Group“ ir „Lewben Art Foundation“ valdybų pirmininkas V. Kavaliauskas.
Apie tai, kaip gimė idėja pasirinkti šią temą, kalbasi ekspozicijos „In Art We Trust“ kuratoriai – kolekcininkas Vilius Kavaliauskas ir „Lewben Art Foundation“ kuratorė Ugnė Bužinskaitė.
U. B.: „In Art We Trust“ tikėjimas menu atskleidžiamas per biblinių siužetų interpretacijas senosios dailės ir šiuolaikinio meno kūriniuose iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos. Menas šioje ekspozicijoje gali būti interpretuojamas kaip nauja šių dienų religija, mokanti mus gyventi ir skatinanti veikti. Kartu tai – seno ir naujo dialogas, į kurį kviečia įsitraukti bažnyčios planą interpretuojanti ekspozicijos architektūra. Tačiau pradėkime nuo pradžių – darbai krikščioniškosios ikonografijos tema kolekcijoje buvo pradėti kaupti prieš kelerius metus tikslingai ir būtent jūsų, kaip kolekcininko, iniciatyva. Kodėl būtent ši tema?
V. K.: Tema tokia pat sena, kaip pati krikščionybė. Turbūt pirmieji apsilankymai muziejuose man siejasi su krikščioniškąja ikonografija, taip pat vaizduotėje įstrigę ir padarę nemažą įtaką formuojantis meniniam skoniui žymiausi senųjų meistrų darbai, pavyzdžiui, Leonardo Da Vinci „Paskutinė vakarienė“, Michelangelo „Paskutinis teismas“ ar „Adomo sukūrimas“, Salvadoro Dalí „Nukryžiuotasis“ ir kiti.
U. B.: Įdomu ir tai, kad, atsispirdamas nuo asmeninės patirties bei senųjų meistrų, prisidėjote ir prie šiuolaikinių Lietuvos menininkų kūrybos krikščioniškosios ikonografijos temomis. Prieš kelerius metus pradėjote užsakyti kūrinius šiuolaikiniams Lietuvos menininkams, taip pats juos skatindamas tapyti šiuos siužetus ir kartu primindamas, kad daugelis senųjų meistrų darbų biblinėmis temomis radosi padedant mecenatams ir Bažnyčiai. Kas paskatino eiti į menininkų studijas?
V. K.: Krikščioniškąją ikonografiją interpretuojantys darbai pilni istorijos, paslapties, simbolizmo, kuris mane itin žavi. Anksčiau Bažnyčia buvo pagrindinė menininkų rėmėja ir užsakovė, todėl religija ir buvo viena pagrindinių senųjų meistrų temų. Kolekcijoje turime Lietuvos senųjų meistrų, tarkim, Vladislovo Neveravičiaus ar Simono Čechavičiaus, darbų. Buvo įdomu pažiūrėti, kaip šią temą interpretuoja šiuolaikiniai menininkai, ypač Lietuvos. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad menininkai privengia šios temos ir tik keletas tapytojų, pavyzdžiui, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ar Patricija Jurkšaitytė, jos nebijo. Pasikalbėjęs su keliais naujos kartos menininkais supratau, kad tema nėra svetima, tačiau nėra ir labai aktuali. Taigi nusprendėme susikooperuoti ir užsakyti keletą darbų. Bendradarbiavimo vaisiai – didelio formato Andriaus Zakarausko „Tas ketvirtadienis“ ir Adomo Danusevičiaus „Judo bučinys“, kuriuos ir pamatysime „Lewben Art Foundation“ ekspozicijoje „In Art We Trust“ šiuolaikinio meno mugėje „ArtVillnius’19“.
U. B.: Krikščioniškosios ikonografijos tema kolekcijoje prasidėjo jūsų iniciatyva ir, kiek žinau, ji jums labai asmeniška. Ar būtent tai ir paskatino prisijungti prie kolektyvo ir pirmą kartą tapti kuratoriumi? Tai jau ne pirmas kartas, kai kolekcininkas tampa kuratoriumi – prisiminkime Mario Vitolso atvejį. Gal ir jus nuo šiol bus galima dažniau matyti kuratorių gretose?
V. K.: Abejočiau – neturiu tokio tikslo. Taip pat abejoju savo galimybėmis, tad reikėtų daugiau pastudijuoti ar pasigilinti į meno istoriją, menotyrą ir pan. Šis atvejis išsivystė natūraliai. Tema man tikrai artima, idėja dėl ekspozicijos temos ir koncepcijos šį kartą gimė man. Įdomu bus pažiūrėti, kaip pavyks ją įgyvendinti. Tačiau be manęs parodą kuruoja ir profesionalai – tokie, kaip pati, Ugne, šiuolaikinio meno kuratorė F. Ferrarini, menotyrininkas ir kuratorius V. Kinčinaitis, tapytoja ir Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė S. Maslauskaitė-Mažylienė.
U. B.: Labai įdomu, kad kaip tik tuo metu, kai šiuolaikiniai menininkai savo kūryboje daugiausia atspindi ekologines, socialines, politines problemas, jūs atsigręžiate į visai kitą sferą – religiją, tikėjimą. Ar tikslingai tai darote? Ar tai kaip nors susiję su bendromis tendencijomis šiuolaikinio meno lauke?
V. K.: Apskritai šiuolaikinis menas yra nuėjęs socialinių, politinių problemų nagrinėjimo ir atvaizdavimo išraiškos keliu. Skaitydamas daugelio kūrinių ar parodų recenzijas, ne visuomet iki galo supranti, ką norėjo menininkas ar menotyrininkas pasakyti. Religija atrodo kažkiek paprastesnė, suprantamesnė ir prieinamesnė žmogui, kuris giliai nesidomi menu. Nesiekėme meno priartinti prie žmogaus – tikslas buvo sugretinti senųjų meistrų ir šiuolaikinių menininkų požiūrį į tas pačias temas, pabandyti pažiūrėti, kas juos sieja ir kas skiria.
U. B.: Pavadinimas „In Art We Trust“ tarsi kiek suabstraktina pačią ekspozicijos idėją ir paaiškina, kad visgi tikėti galima bet kuo – menu taip pat. Ar pats esate tikintis krikščionis, o gal jums tikėjimas irgi abstrakti sąvoka?
V. K.: Negaliu pasakyti, kad esu tvirtai tikintis žmogus ar praktikuojantis krikščionis. Man religija daugiau neatsiejama mūsų istorijos, kultūros ir tradicijų dalis, dėl ko pats tikėjimas tampa abstraktus, neapibrėžtas. Tačiau daugeliui žmonių tikėjimas yra neatsiejama gyvenimo dalis, paguodos, vilties ir džiaugsmo šaltinis. Taigi būtent tikėjimo, o ne konkrečios religijos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje yra milžiniškas. O tikėti menu ar kuo kitu, ką atrasti ir kokią žinutę perskaityti ekspozicijoje „In Art We Trust“, rinksis kiekvienas žiūrovas.
