1979 metais, besimokydamas penktame kurse, V.Žukas buvo pašalintas iš Dailės instituto, jam uždrausta įsigyti drobių bei dažų, o viešos parodos kūriniams užvertos. Nepaisant to, dailininkas aktyviai dirbo kurdamas tai, kas, jo žodžiais tariant, buvo ant širdies, ir nešė komisijoms, kurios jo darbus atmesdavo, o jis ir toliau tapė ir nešė vėl, ir vėl, ir vėl.
Dėl individualistinės ir bekompromisės laikysenos, neslepiamos ironijos, sovietinio mokyklos standartų neatitinkančios meno sampratos, V.Žuko kūryba liko oficialiojo dailės gyvenimo užkulisiuose, tačiau šiandien ji liudija žmogaus, apsisprendusio kūryba priešintis santvarkai, pasiryžimą ginti savo laisvę ir autentišką būtį.
– Parodą surengęs Nacionalinis dailės muziejus ekspoziciją skiria Romo Kalantos aukos 50-mečiui, o pavadinimo akcentas – dailininko nepaklusnumas buvusiai santvarkai. Ar dabartinis karas Ukrainoje leidžia kažkaip aktualiai pažvelgti į šiuos daugiau nei prieš keturis dešimtmečius kurtus kūrinius?
– Šitokius dalykus galėtų geriau pasakyti meno specialistai arba žiūrovai. Man atrodo, kad čia esama tam tikrų persipynimų, kurie leidžia iš dabarties laiko naujai pažvelgti ir į šiuos darbus. Tarkime, jau tuomet tapiau kinų politbiuro narius lyg paršus arba sužeistus kareivius, kurie dabar tapo kasdienybe mūsų informacijos lauke.
Tačiau manau, kad menas nebūtinai turi būti nuolatos aktualus politiškai. Imkime pavyzdžiu Paulo Cezanne‘o natiurmortą ar peizažą per upę, Vincento van Gogho sėjėją, einantį per lauką. Šie kūriniai kalba iki šiol, nors juose nė ženklo politinės ar karo tikrovės. Šiais laikais esama daug ideologinėmis deklaracijomis virstančių meno kūrinių, tačiau man tai svetima ir nepriimtina. Aš, visų pirma, mene ieškau poetinio mąstymo, o visa kita – antraeiliai dalykai.
Aš, visų pirma, mene ieškau poetinio mąstymo, o visa kita – antraeiliai dalykai.
Tas pats ir su meno aktualumu – jis yra kiek kitoks nei politikoje, žiniasklaidoje ar socialinėje aplinkoje. Išties vertingas kūrinys privalo būti aktualus nepaisant politinio fono.
– Kaip jūs pats apibūdintumėte tą 1975–1983 metų laikotarpį, kurio darbai kaip tik ir pristatomi parodoje?
– Šią parodą Radvilų rūmuose surengti mane pakvietė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas. Tai jis, remdamasis vieno mano darbo pavadinimu, sugalvojo ir visą parodos pavadinimą „Deganti Lietuva“. Taip pat jis atrinko ir darbus, kurie apima būtent šį aštuonerių metų laikotarpį. Šiuos kūrinius jis matė kaip pokalantinį periodą, mano kūryboje turintį išskirtinę reikšmę. Savo ruožtu, aš ir iki šiol aktyviai dirbu, todėl nesunkiai galėčiau parengti dar kokias penkias dideles parodas iš vėlesnių savo kūrybos etapų.
Na, o renkantis neprisitaikymo poziciją, didžiausias rūpestis anuomet buvo išgyventi, nes nuolatos teko balansuoti ant ribos. Jei už nepaklusnumą sovietinei santvarkai tave išmetė iš Dailės instituto, kas man nutiko 1979-aisiais, pati sistema ima dirbti savo darbą: žmogus būdavo iškviečiamas į kariuomenę, kur būdavo priverstas duoti priesaiką, o tada siunčiamas tarnauti nežinia kur. O ten su juo galėdavo vykti bet kas: karceris, kankinimai, žeminimai ir net „nelaimingi“ atsitikimai. Žinojau tokias realijas, sovietinės armijos vengiau, pavyko išsisukti.
Išties vertingas kūrinys privalo būti aktualus nepaisant politinio fono.
Tačiau nesiekiau tapti nei didvyriu, nei disidentu, mano tikslas buvo menas. Tam reikėjo susikurti savo oazę, erdvę, kad galėčiau laisvai kvėpuoti, gyventi ir dirbti. Žinoma, buitine prasme tai nebuvo komforto zona, tačiau emociškai turėjau tai, apie ką ir svajojau.
– Kaip pavyko išvengti karinių ar saugumo struktūrų persekiojimo?
– Kai prasidėjo mano paieška ir kvietimas prisistatyti į karinį komisariatą, ėmiausi savotiškų durnysčių: į duris paskambinus pasiuntiniui su šaukimu, atidaręs duris, pareikšdavau, kad Vaidoto Žuko nėra, jis išvykęs, o kada grįš nežinau. Jei prašydavo siuntimą priimti ir pasirašyti, atsisakydavau motyvuodamas tuo, kad su tuo žmogumi neturiu nieko bendra. Po poros savaičių pasirodžius kitam pasiuntiniui, elgdavausi lygiai taip pat. Tačiau, galiausiai, suvokęs, kad tai pavojinga strategija ir galiu prisižaisti, išvykau į Žemaitiją. Čia galėjau kurti laisvai ir nevaržomai.
Kai prasidėjo mano paieška ir kvietimas prisistatyti į karinį komisariatą, ėmiausi savotiškų durnysčių.
Vėliau, kai buvau kviečiamas į sovietinį saugumą, vėl durniavau. Kai paskambino ir pakvietė ateiti į KGB, pasakiau, kad neateisiu. Kai pareiškė, kad tuomet ateis patys, pasakiau, kad neįsileisiu. Gal šitoks stačiokiškumas ir jiems patiems buvo netikėtas, tačiau galiausiai mane paliko ramybėje. Vis dėlto reikia pripažinti, kad kalbatės su tuo, kuriam visi šie reikalai baigėsi laimingai. Pasisekdavo toli gražu ne visiems.
– Laikotarpio, kurio darbai rodomi parodoje ir įvardijami kaip nepaklusnumo metai, kai kurių istorikų yra apibrėžiami kaip prisitaikymo ir susitaikymo su okupacija bei sovietine santvarka laikas. Kaip jūs matote šią problematiką?
– Viena yra prisitaikyti ir gyventi įprastą, kasdienį gyvenimą, dirbti savo darbą ir auginti vaikus. Tačiau iš to laiko akį ir širdį labiau rėžia kultūros atstovai, kurie toje santvarkoje darė karjerą ir naudojosi visomis įmanomomis privilegijomis. Kai kurie jų šiandien yra laikomi to laikotarpio klasikais, tačiau pasigilinus į jų biografijas, rastume užtektinai niekšybių. Dabartinio karo Ukrainoje akivaizdoje apie šias kolaboravusių Lietuvos kultūrininkų niekšybes reikia kalbėti atvirai.
Periodas, kurio darbai pristatomi parodoje – juodo brežnevizmo metas. Tai buvo laikas, į kurį negalėjai žiūrėti nei liūdnai, nei tragiškai, o tik sarkastiškai. Juk pats Leonidas Brežnevas savo gyvenimu, kalba, idėjomis ir net savo mirtimi buvo karikatūrinė asmenybė.
Nepaisant nieko, mes bandėme gyventi savo gyvenimą. Tuo metu dailininkas Algimantas Švėgžda iš Berlyno į Lietuvą buvo atsiuntęs sovietologą Hansą Schmidt-Hauerį, kuris rengė medžiagą apie brežnevinį Sovietų Sąjungos laikotarpį. Švėgždos siuntimu jis atvyko pas mane, kad pamatytų, jog sovietinėje kultūroje ne visi yra prisitaikę, kad Lietuvoje egzistuoja ir neformalus menas.
Žinoma, tais 1978-aisiais metais buvau jaunas menininkas, tačiau dirbau intensyviai ir nepaisydamas esamos meno mokyklos. Savo apsilankymo metu, šis mokslininkas matė mano darbus, nemaža dalis kurių yra rodoma ir dabartinėje parodoje. H. Schmidt-Haueris pamatė mano personažų liūdnumą bei ironiškumą. 1980 metais pasirodžiusioje savo knygoje „Das sind die Russen“, H.Schmidt-Haueris mini tik tris lietuvius: Romą Kalantą, disidentą Viktorą Petkų ir mane.
Esu įsitikinęs, kad norėdamas, jog meno kūrinys būtų autentiškas ir paveikus, menininkas turi nebijoti apsinuoginti.
Esu įsitikinęs, kad norėdamas, jog meno kūrinys būtų autentiškas ir paveikus, menininkas turi nebijoti apsinuoginti. Neatsitiktinai ir šioje parodoje esama nuogybių: vaikų, pakėlusių marškinėlius, prasižergusių ar kojas pakėlusių merginų. Aš mokėjau ir tebemoku piešti figūras, portretus, todėl tai ir dariau. Būtų buvę banalu piešti užpakalius, nes tokia ironija man atrodo lėkšta. Tačiau žvelgiant iš ano laiko perspektyvos, kai visuotinai buvo vaidinama skaistybė, man norėjosi rodyti gyvenimą pilną, su visais jo kampais ir briaunomis.
– Ar todėl ir vaikai jūsų darbuose yra pikti, o ne sklidini optimizmo, nors gyvena „laimingiausioje“ iš visų santvarkų?
– Neturėjau tokio plano ar misijos. Dariau taip, kaip jaučiau, kas buvo ant širdies. Tai intuityvus, o ne konceptualus menas. Dabar, kai šie darbai išdėlioti retrospektyviai ir pasimato kaip tam tikra visuma, galima daug ko prisigalvoti ir visaip juos interpretuoti. Bet sąmoningai tais laikais aš nekūriau šitokio ciklo. Man iš principo svetimas yra sugalvotas menas. Nemoku, o ir nenoriu šitaip kurti.
Kūryba man lyg tėkmė, ji eina tartum savaime, natūraliai. Ir tik paskui, po kurio laiko, pamačius tai naujomis akimis, viskas susidėlioja į tam tikrą visumą, į periodus.
Kūryba man lyg tėkmė, ji eina tartum savaime, natūraliai.
Dabar galima visaip mąstyti ir šiuose darbuose pamatyt pačių įvairiausių dalykų. Tačiau anuomet tai kurdamas daug nesvarsčiau. Piešiau intensyviai, todėl man nuolatos trūko drobių ir dažų. Kadangi buvau pašalintas iš instituto, Vilniuje dailininkų sąjungos salone man buvo draudžiama šių dalykų nusipirkti. Kartais dažų nupirkdavo A.Švėgžda, Arvydas Šaltenis, Vytautas Ciplijauskas. Tačiau dažniau pats važiuodavau į Maskvą ar Leningradą, kur niekas manęs nepažinojo ir tie apribojimai neveikė.
– Vėlyvuoju sovietmečiu egzistavo tam tikros bendruomenės, rateliai, kurie nesireiškė antisovietiškai, tačiau veikė lygiagrečiai pačiai sistemai – tai įvairūs neformalai, menininkai, kraštotyros būreliai, tikėjimo bendruomenės. Ar pats turėjote ryšį su kuriais nors jų?
– Žinoma, pažinojau. Pavyzdžiui, modernistai, kurių neįleisdavo į viešas parodas: Linas Katinas, Kazė Zimblytė, Valentinas Antanavičius rodė savo darbus Šerių namuose prie Vilnelės, Vladislovas Žilius – projektavimo institute.
Žinojau apie romuviečius, Eucharistijos bičiulius. Tačiau man šie dalykai nebuvo tokie svarbūs, su jokiomis grupelėmis nesusieidavau, nes buvau pasinėręs į kūrybą.
Visa egzistencinė problematika sprendžiama ant drobės ar balto lapo stačiakampio.
Tiesa, nuolat bendravau su politiniais kaliniais, grįžusiais iš lagerių – Justinu Mikučiu, prof. Juozu Keliuočiu. Susitikdavome tai pas juos, tai pas mane ir artimai palaikėme ryšį. Būtent santykyje su šiais žmonėmis pajutau savo išsilavinimo spragas, todėl šalia tapymo visą laiką skyriau knygų skaitymui.
– Šia prasme buvote visiškas individualistas?
– Bet juk toks ir yra dailininko gyvenimo būdas. Jei jis nebus individualistas, tuomet kaip atliks savo misiją? Dailininko darbas vyksta priešais drobę ar popieriaus lapą. Čia ir atsiskleidžia visa jo emocija, santykis su pasauliu, artimaisiais, savimi pačiu, su Dievu. Visa egzistencinė problematika sprendžiama ant šio stačiakampio.
Radvilų muziejaus parodoje yra kai kas iš tuometinio ciklo „Apleistos šventyklos“. Iš ko jis kilo? Vilniaus Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia tuomet buvo paversta teatro dekoracijų sandėliu. Gyvenau šalia, Mokslininkų namuose. Kadangi pagrindinės durys buvo užrakintos, pasidariau virvines kopėčias ir per langą kokių šešių metrų aukštyje įlipau į vidų – kai esi jaunas, nesunkiai pasiduodi visokioms avantiūroms. Patekęs į bažnyčią, mačiau, kas buvo padaryta – viskas sunaikinta, išdaužyta, išsityčiota. Stovėjau čia ir paišiau. Apleistos šventyklos būsena buvo ir mano paties egzistencinė būsena, lyg krūtinėje jausčiau apleistą šventyklą. Ji tuomet dar nebuvo subrendusi ir nušvitusi – visa tai įvyko vėliau. Tuo metu man egzistenciškai buvo būtina gyvenimo procesą aiškintis ant drobės.
– Nesusitaikę su sistema, žmonės rinkosi skirtingus būdus nepaklusti: vieni savidestrukcijos kelią, lydimą alkoholio, kiti aktyvų pasipriešinimą, kuris kartais taip pat baigdavosi tragiškai. Koks šiuo atveju yra menininko kelias?
– Turėjau bičiulių, kurie taip pat rinkosi vieną arba kitą jūsų paminėtą variantą – per šnapsą arba memorandumų pasirašymus. Vieni jų dažniausiai nukeliaudavo į kapus, kiti – į kalėjimą ar tremtį.
Aš norėjau šią užduotį prieš sistemą atlikti kūrybiškai. Norėjau dulkinti santvarką, pateikdamas laisvos kūrybos vaisius. Vėliau, susituokus, su žmona Aukse sutarėme, kad mūsų priešinimasis bus ir gausi šeima – užauginti sąmoningus, drąsius, kūrybiškus žmones. Beje, šios užduoties ėmėmės neturėdami jokios tinkamos finansinės bei ūkinės bazės. Mes ėjome į žiaurią avantiūrą, tačiau žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tai pasiteisino.
Aš norėjau šią užduotį prieš sistemą atlikti kūrybiškai. Norėjau dulkinti santvarką, pateikdamas laisvos kūrybos vaisius.
Anuomet nebuvau tylusis modernistas, priešingai, dirbau nesislėpdamas: nutapęs naujus darbus, nešiau į parodų rūmus meno komisijoms, kur juos nuolatos atmesdavo. Tuomet susirinkdavau paveikslus, parsinešdavau namo ir tapydavau naujus. Vėliau nešdavau ir buvau išmetamas vėl. Visi jie dabar eksponuojami šioje parodoje.
Žvelgiant į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, matau labai panašią vidinę nuostatą. Šiandien ukrainiečiai kovoja su užsispyrimu, bet ir tam tikru smagumu – drąsiai ir viltingai. Esu tikras, kad jie laimės, nes kovodami jie netampa karo vergais, jie išlaiko aštrų, bet kūrybišką santykį su esama realybe.
