Čia kalbama apie menotyrininkių dr. Tojanos Račiūnaitės ir Joanos Vitkutės sudarytą leidinį „Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“.
Ši knyga pristatoma ir kaip katalogas kovo 16 d. Radvilų rūmuose atsidarysiančios parodos, kurioje pamatysime LNDM Vakarų Europos tapybos kolekciją.
Kaip mūsiškė kolekcija atrodo Europos kontekste?
Menotyrininkė Dalia Tarandaitė paprašyta papasakoti apie LNDM rinkinį, pripažino, kad ją apima dvilypiai jausmai apie jį kalbant – ir džiaugsmas, ir liūdesys: „Dauguma Europos muziejų yra įsikūrę kolekcijų, rinktų XVII–XVIII a., pagrindu. O mes juk žinome savo istoriją ir kad mūsų kolekcijos buvo išskaldytos, išblaškytos. Tai, ką mes turime, yra maži fragmentai“.
Menotyrininkė paminėjo tokius korifėjus kaip Salvatoras Rosas, Meyndertas Hobema, Bartolomėjus Spranger ir kitus.
Nors nepalankūs istoriniai įvykiai sutrikdė nuoseklius meno kolekcionavimo procesus Lietuvoje, visgi galima pasidžiaugti, kad LNDM rinkinyje yra ir Europinės reikšmės autorių. Menotyrininkė paminėjo tokius korifėjus kaip Salvatoras Rosas, Meyndertas Hobema, Bartolomėjus Spranger ir kitus.
Lyginant su europietiška tradicija neįprasta ir tai, kad Europoje būtent monarchai rinkdavo tokio pobūdžio kolekcijas, o Lietuvoje šią funkciją atliko didikai. Pavyzdžiui, grafas Vladislovas Tiškevičius, vienas iš Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos steigėjų, paaukojo 9 paveikslus, kurie yra svarbus indėlis, tapęs dabartinio lietuviško rinkinio dalimi.
Lyginant su estų ir latvių, mūsų kolekcija išsiskiria tuo, kad joje dominuoja italų ir flamandų dailės tradicija.
Knygos pristatymą moderavusi prof. dr. Irena Vaišvilaitė paantrino, kad Lietuvoje intencija kyla iš bendruomenės: „Tai yra pilietinė pastanga.“
D.Tarandaitė pakomentavo ir Lietuvos kolekcionierių skonį: „Lyginant su estų ir latvių, mūsų kolekcija išsiskiria tuo, kad joje dominuoja italų ir flamandų dailės tradicija. <...> Ryški kolekcininkų simpatija Italijai.“
Ko tikėtis iš ekspozicijos?
Ekspozicijos kuratorė T.Račiūnaitė, turėjo nemenką iššūkį – iš gausybės kūrinių sukonstruoti pasakojimą, „muziejinį pasivaikščiojimą“ ir tuos darbus sugrupuoti taip, kad jie geriausiai atsiskleistų parodoje: „Daugiau nei 100 paveikslų, kuriuos reikia parodyti, kurie yra vertingi dėl vienų ar kitų priežasčių, bet kaip juos parodyti?“
Mes prašėme magijos, kad būtų sukurta magiška ekspozicija.
Menotyrininkė darbus siejo temų ir žanrų požiūriu, bet ne chronologiškai ar pagal dailės mokyklą. Tokiu būdu išsigrynino teminės grupės, esminiai ir šiandien aktualūs klausimai, į kuriuos kolekcijos kūriniai savitai atsako: „Bendrybės apie mirtį ir miegą, apie meilę, apie aistras ir t.t.“
„Mes prašėme magijos, kad būtų sukurta magiška ekspozicija“, - įsiterpė A.Gelūnas.
Naujasis katalogas kaip kompasas po parodą
Šiuolaikiniame kontekste kyla nemažai klausimų. Kaipgi galima nesuprasti klasikinės tapybos? Ar išvis reikia ją aiškinančių katalogų, komentarų? Juk klasikinėje tapyboje viskas vaizduojama realistiškai.
Visgi T.Račiūnaitė mano, kad klasikiniai kūriniai, nors ir vizualiai informatyvūs, prasmiškai yra gana sunkiai prieinami šiuolaikiniam žiūrovui mėgėjui: „Neturint gilesnio humanitarinio išsilavinimo atrodo, kad tai tėra figūros, gestikuliuojančios, veikiančios kažką, bet reikšmė yra pamiršta, užgesusi.“
Ne naujiena, kad Vienoje ir Drezdene klasikinio meno mylėtojai ras, ką pamatyti, bet pasak leidinio rengėjų, verta apsidairyti ir Radvilų rūmuose: „Vilniaus kolekciją turėtų būti įsimylėjęs kiekvienas vilnietis, nes tikrai yra dėl ko. Yra tokių perliukų!“ – T.Račiūnaitė.
