Į klausimą, kur slypi muziejinio vandalizmo ir ikonoklazmo šaknys, meno sociologai bando atsakyti nuo XX a. pabaigos. Nors pateikiamos skirtingos interpretacijos, šiandien sutariama, jog muziejinis vandalizmas gali būti grindžiamas ne tik siekiu išpažinti savo politines, estetines ar religines pažiūras, bet ir patologija.
Dovydo sindromas, Dievo balsas ir populiarumas
Serijinis meno kūrinių vandalas Hansas Joachimas Bohlmannas 1977–2006 m. suniokojo daugiau nei 50 paveikslų, tarp kurių – rūgštimi aplieti ir subadyti A.Diurero, P.P.Rubenso, P.Klee ir kt. autorių darbai, kurių bendra vertė – 138 mln. eurų. H.J.Bohlmannas kentėjo nuo asmenybės sutrikimo, vadinamo Dovydo sindromu, taip pavadintu dėl 1991 m. plaktuku Michelangelo „Dovydą“ sudaužiusio dailininko Piero Canattos, tikinusio, jog šį veiksmą atlikti jį paskatino kūrinio modelis, Veronos gražuolė Nani.
Patologijų kamuojami vandalai neretai teigia esą pašaukti Dievo – tokį paaiškinimą pateikė į Michelangelo „Pietą“ ir Rembrandto „Nakties sargybą“ pasikėsinę asmenys. László Toth, 1972 m. plaktuku suniokojęs „Pietą“, teigė, jog šį veiksmą įvykdyti jam liepęs pats Dievas, nes, būdamas amžinas, jis negali turėti motinos. Dievo sūnumi save laikęs 1975 m. „Nakties sargybos“ paveikslą supjaustęs asmuo prieš vandalistinį aktą teigė kitą dieną atsidursiantis pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Pasak ikonoklazmo ir vandalizmo tyrinėtojo Dario Gamboni, priežasčių, skatinančių muziejinį vandalizmą, yra ne viena: kūrinys gali būti žalojamas, nes asmuo sumaišo atvaizdą ir jo prototipą, pavydi menininkui talento, naikina meno objektą kaip galios simbolį. Tačiau dažnai akstinu imtis smurto tampa siekis išgarsėti – tokie vandalai apie savo veiksmus yra linkę įspėti iš anksto, kūrinius neretai naikina greta kitų muziejaus lankytojų, taip norėdami sulaukti kuo daugiau dėmesio.
Plačiai aprašyta Peterio Paulo Rubenso paveikslą „Pasmerktųjų kritimas į pragaro liepsnas“ (1620) rūgštimi apliejusio asmens istorija – 1959 m. sulaikytas ir pripažintas kaltu dėl įvykdyto nusikaltimo, jis teigė siekęs supurtyti visuomenę, kuri visą savo dėmesį skiria televizijai, ir ieškojęs tokio veiksmo, kuris reikalautų minimalių pastangų, tačiau turėtų ilgalaikį efektą.
Ataka prieš kūrinį kaip politinis pareiškimas
XX a. pradžioje Didžiojoje Britanijoje sufražistės niokojo meno kūrinius, siekdamos atkreipti visuomenės dėmesį į moterų teises. Tiesa, meno sociologų teigimu, tiek politinio, tiek estetinio ar religinio pobūdžio atakas veikiau reiktų priskirti ikonoklazmo, o ne vandalizmo krypčiai.
Pirmąją ir garsiausią sufražisčių ataką 1914 m. kovo 10 d. įvykdė Mary Richardson, mėsos kapokle padariusi septynias įpjovas Diego Velazquezo paveiksle „Venera prieš veidrodį“ (1647) Nacionalinėje galerijoje Londone. Šio veiksmo ji ėmėsi protestuodama prieš sufražisčių judėjimo lyderės Emmeline Pankhurst areštą. Kita M.Richardson įvardyta atakos priežastis – į nuogą moters kūną nukreiptas muziejaus lankytojo vyro žvilgsnis, moterį paverčiantis pasyviu objektu ir taip įtvirtinantis patriarchalinės visuomenės veikimo principus. M.Richardson ataka paskatino panašių veiksmų virtinę – tarp 1914 m. kovo ir liepos buvo supjaustyta dar 14 paveikslų, dėl šių atakų sulaikytos 9 moterys.
Šiame kontekste derėtų paminėti ir 1985 m. birželio 15 d. lietuvio Broniaus Maigio išpuolį prieš Rembrandto „Danają“ (1636) Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje – B.Maigys du kartus perrėžė drobę peiliu bei apipylė ją sieros rūgštimi. Plačiai nagrinėtas atvejis vertinamas nevienareikšmiškai – sulaikomas milicininko B.Maigys spėjo sušukti „Laisvė Lietuvai!“, išpuolis įvykdytas birželio 15-ąją, dieną, kai sovietai okupavo Lietuvą, tad, menotyrininkės Žilvinės Gaižulytės-Filipavičienės teigimu, gali būti vertinamas kaip politinis taktinis vandalizmas, įvykdytas psichikos sutrikimų (B.Maigiui buvo nustatyta šizofrenija) turinčio asmens. Vis tik išpuolį taip pat bandyta aiškinti ir kaip patologiją, kartu mėginant paneigti galimą šio atvejo politinę potekstę.
Politiniu pareiškimu laikytinas ir 1974 m. incidentas, kai Tony Shafrazi ant Pablo Picasso paveikslo „Gernika“ (1937), įkvėpto Ispanijos pilietinio karo, purškiamais dažais užrašė „Kill All Lies“. Jo paties teigimu, šis veiksmas buvo antikarinis protestas. Tiesa, T.Shafrazi atakai sąmoningai pasirinko dieną, kai galerijoje lankėsi žiniasklaidos atstovai, o įvykdytas išpuolis jį patį išgarsino ir net padėjo pamatus tolesnei karjerai – vėliau jis tapo garsiu meno kūrinių prekiautoju.
Įžeisti religiniai įsitikinimai
Atakas prieš meno kūrinius gali sukelti ir religiniai įsitikinimai. Itin nuožmios reakcijos sulaukė 1987 m. sukurta Andres Serrano nuotrauka „Myžalų Kristus“, kurioje matomas į menininko šlapimą panardintas plastikinis Krucifiksas. Šis kūrinys priklauso menininko darbų serijai „Imersijos“, kurioje religiniai objektai vaizduojami panardinti į skirtingus skysčius, pvz., pieną ar kraują.
Paties autoriaus teiginiai, komentuojant savo intencijas, kito – iš pradžių tikinęs, jog „Myžalų Kristumi“ niekada nenorėjo įžeisti tikinčiųjų jausmų ir veikiau siekė estetizuoti Kristaus atvaizdą, vėliau A.Serrano patvirtino, jog kūriniui specialiai parinko provokatyvų pavadinimą, o juo siekė sukurti diskomforto jausmą bei priversti suvokėją permąstyti savo santykį su Dievu.
Kūrinys, sukėlęs daugybės krikščionybę išpažįstančių žmonių pasipiktinimą visame pasaulyje ir dešimtis grasinimų susidoroti su autoriumi, paskatino ir JAV Kongreso diskusijas apie meno finansavimą, mat minėtoji darbų serija buvo sukurta gavus valstybės paramą – finansinis argumentas tapo itin svaria diskusijos dalimi, lėmusia sprendimą dalį vizualiesiems menams skirto biudžeto perskirstyti liaudies ir regionų meno programoms.
„Myžalų Kristus“ patyrė ne vieną ataką – 1997 m. viena nuotrauka buvo suniokota Australijoje, kita 2007 m. neonacių pavogta Švedijoje, o 2011 m. kūrinį, eksponuojamą Prancūzijoje, plaktukais nepataisomai sunaikino juo pasipiktinę krikščionys. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog 2000 m. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pristatant A.Serrano darbų parodą, kuri susilaukė ir kaltinimų pornografijos rodymu, „Myžalų Kristus“ nuo publikos akių buvo paslėptas bei rodomas tik rinktinei publikai, tikėtina, baiminantis galimų atakų.
Religinių paskatų vedami meno kūrinius niokoja ir ISIS nariai, įsitikinę, jog reprezentacinis, antropomorfinių formų menas prieštarauja pranašo Mahometo mokymui (tiesa, daugelis religijotyrininkų tokią interpretaciją laiko klaidinga) bei yra duoklė politeizmui. Vis dėlto, tai ne vienintelė besikartojančių atakų priežastis: ISIS taip pat siekia sunaikinti objektus ar vietas, reikšmingas kitoms religinėms bendruomenėms, mėgina sulaukti žiniasklaidos, visuomenės dėmesio – atakos neretai vykdomos itin teatrališkai, o meno kūrinių niokojimo procesas filmuojamas.
Galiausiai, meno kūriniai ISIS tampa ir pasipelnymo šaltiniu: prieš užgrobiant Mosulą, ISIS pasirinko čia rastus meno kūrinius ne naikinti, o parduoti ir iš surinktų pinigų finansuoti tolesnes operacijas.
