Apie šį reiškinį M.Šiupšinskas kartu su kuratore Goda Aksamitauskaitė surengė parodą „6 arai priežiūros. Kolektyviniai sodai“, kuri iki rugsėjo 24 d. bus eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.
Apie tai šiame interviu ir kalbamės.
– Šiandien apie kolektyvinių sodą architektūrą kalbame juokaudami – kartais vadiname ją „kolūkiniu baroku“. Koks buvo kultūrinis kolektyvinių sodų vaidmuo Lietuvoje sovietmečiu? Koks jis yra dabar?
M.Šiupšinskas: „Kolūkiniu baroku“, ko gero, vadiname po 1990-ųjų soduose iškilusias pilaites, sovietmečiu statyti kolektyvinių sodų nameliai turi kitokios atmosferos, kaip antai modernistinio vasarnamio.
Kultūrinį sodų veidą sovietmečiu galima apibūdinti įvairiai. Jie atliko žemės ūkio paskirtį, kadangi žmonės ten galėjo daržininkauti. Kita vertus, tai buvo alternatyvi erdvė su daugiau privatumo, laisvės reikšti savo individualias fantazijas. Šia prasme sodai tapo savotiška kompensacijos erdve, kur buvo galima truputį daugiau, todėl ten reiškėsi skirtingos tapatybės – ir disidentai, ir nomenklatūrininkai.
Mąstydami apie sovietmečio kasdienybės erdves pirmiausia prisimename daugiabučių interjerus ir pamirštame, kad gyvenimas masinės statybos rajone prasitęsdavo ir kitose erdvėse, kaip tarkime, kolektyviniai sodai, tapę miesto gyvenimo fenomenu.
– Ar lietuviški kolektyviniai sodai skyrėsi nuo kitų sovietinių šalių?
M.Šiupšinskas: Didžiausia skirtis matosi tarp sovietinių ir nesovietinių teritorijų. Europoje miesto sodininkystės procesai buvo žinomi nuo XIX a. pradž. ir ilgainiui jie įgavo kitokias formas. Skandinavai turi vasarnamių gamtoje kultūrą, carinėje Rusijoje buvo statomos dačios, bet štai sovietinėse šalyse viskas susiplakė į vieną lydinį.
Kitaip nei užsienio šalyse, kuriose būsto poreikis buvo realizuojamas ne miesto sodininkystės plotuose, sovietiniuose soduose žmonės statėsi ne tikrus vasarnamius, bet jų pakaitalus. Dėl stagnuojančios sovietinės sistemos čia svarbų vaidmenį užėmė ūkinė veikla, kuri buvo ypač svarbi tiek patiems sodininkams, tiek valdžiai, nes gyventojus kažkaip reikėjo aprūpinti. Užsienyje tokios problemos nebuvo, žmonės sodininkystę laikė hobiu, edukacija, poilsiu.
Pačiose sovietinėse valstybėse tarpusavio skirtumai nebuvo tokie radikalūs. Tarkime, Lietuvoje sodininkų bendrijas sudarė bitininkai, gėlininkai, sodininkai ir daržininkai, o štai Estijoje egzistavo ne tik kolektyvinių sodų, bet ir kolektyvinių vasarnamių tipologija. Pastarojoje buvo galima tik turėti vasarnamį, o žemės ūkio veikla buvo ribojama. Todėl žmonės paslapčia pasidarydavo lysves.
– Įdomu, kad jūsų kuruotoje parodoje atsiskleidžia sovietmečiu užspaustas kūrybiškumas. Pavyzdžiui, Andriaus Ermino darbuose, kuriuose jis vaizduoja kolektyvinių sodų įnagius, matome ne šiaip kastuvą, bet sukeistintą, sukurtą iš nepritekliaus. Kaip apibūdintumėte estetinį sodų identitetą?
G.Aksamitauskaitė: Turbūt paantrinsiu Matui, kad koegzistuojančios raiškos buvo labai skirtingos, tad bandyti apibendrinti nedrįsčiau, tai nebūtų teisinga. Vieni bandė įgyvendinti savo kūrybinį polėkį, o kiti visai tuo neužsiėmė.
A.Erminas į kolektyvinius sodus žiūri iš laiko perspektyvos, todėl visai tapatinti negalėčiau. Menininkas daro kelis žingsnius. Žvelgdamas į įvairių buitinių rakandų pragmatines funkcijas bei estetinį vaizdą jis iš jų konstruoja naujus skulptūrinius objektus – iškontekstina, sukeistina, fragmentuoja, kažką atima arba prideda, pavyzdžiui, padaugina vazonėlių. Nors menininko pirmavaizdžiai nesunkiai atpažįstami (dažniausia tai – iš tiesų soduose rasti daiktai), tačiau kūriniuose galima rasti tam tikrą ironiją, netgi kritiką. Štai stogo fragmentas tampa ne tik nuoroda į šiose erdvėse vykusius procesus, bet ir interpretuoja žmogiškąjį santykį su daiktų kasdienybe.
M.Šiupšinskas: Realybėje daiktinė sodų aplinka buvo kuriama ribotų resursų sąlygomis. Žmonės turėjo suktis iš padėties, todėl atsirado „suneštinio baliaus“ efektas. Iš miesto aplinkos atkeliavę nebereikalingi daiktai, medžiagos buvo pernaudojamos savaip. Ko gero, taip ir atsirado visos statybinės sodų namelių avantiūros: trečdalis plytų gaunamas iš vieno, likusi dalis iš kito šaltinio, stogas dengiamas iš spaustuvei nebereikalingų skardų.
– Goda, galbūt klysiu, bet ar A.Ermino darbus galima prilyginti skurdžiajam menui?
G.Aksamitauskaitė: Skurdusis menas, arba arte povera gimė XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje Italijoje. Tai judėjimas, kuriame kūriniai buvo atliekami iš įvairių „prastų“ arba kasdienių medžiagų, pernaudojamų arba neilgaamžių daiktų. Vienas žymiausių šios srovės darbų yra Michelangelo Pistoletto „Auksinė skarmalų Venera“ (1972).
Visgi A.Ermino darbų nepriskirčiau šiai krypčiai, nes platesnis jo meninės praktikos kontekstas, o ir laikotarpis to neleidžia. Skurdžiojo meno judėjimas kilo konkrečiu laiko konkrečioje vietoje. Turint omenyje, kad daugiausia arte povera menininkai kūrė skulptūras, išorinių panašumų būtų galima rasti, tačiau A.Erminas medžiagą interpretuoja ir taiko kitaip.
Šioje parodoje eksponuojami skulptūriniai objektai yra iš serijos „Žmogiškasis faktorius“ , kurią sudaro potemės „Kūnai“, „Fragmentai“, „Karuselė“ ir „Sodai“. kurioje jam svarbu per skirtingus kasdienių daiktų formos ir turinio sluoksnius nagrinėti individo santykį su aplinka: socialiniais, kultūriniais, technologiniais procesais. Konkrečiai sodų atveju – individo norą tvarkyti gamtą bei jos atsaką jam. Štai pažvelgus į jo darbą, kuriame šiferio stogelį perveria šaka, galima svarstyti, kaip žmogiškosios struktūros atsiranda natūralioje terpėje ir sąveikauja su tuo, kas buvo prieš tai.
– Ar šioje parodoje yra tikrų objektų iš sodų? Sovietmečiu žmonės buvo nepasiturintys, tad galbūt norint pasigražinti savo buitį kildavo idėjų, kurios savo principu panašėtų į skurdųjį meną?
M.Šiupšinskas: Iš originalių kolektyvinių sodų daiktų ekspozicijoje turime tik stalą.
O į antrajį klausimą atsakyčiau, kad iš dalies. Taip, darbininkų sodų masyvuose pernaudojimas, sukimasis iš padėties buvo būdingas. Tačiau to meto grietinėlė resursų kurti savo aplinką turėjo kur kas daugiau.
Parodoje turime keletą eksponatų, iliustruojančių kaip ambicingai, kartais pasitelkiant savo politinę įtaką buvo įrenginėjami sodai. Pavyzdžiui, parodoje turime archyvinį liaudies ūkio tarybos kolektyvinio sodo istorijos straispsnį „Uždraustas vaisius“ žurnale „Pravda“. Ten pasakojama apie sodininką, užėmusį aukštas pareigas, ir jo bandymą mėsos kombinato lėšas panaudoti sodų masyvo infrastruktūros kūrimui. Čia būtų tas pats, kas ministerijoje dirbantis žmogus, institucijos pinigus siurbtų savo ir kaimynų poreikiams tenkinti. Tokie pasakojimai rodo, kad kai kurie nomeklatūrininkai galėjo sau leisti aplinką įsirengti kokybiškai.
– Esate teigė, kad soduose sovietmečiu nemažai laiko praleisdavo akademinis, kultūrinis, politinis elitas. Parodoje galima pamatyti įstabią M.Martinaičio nuotrauką, kurioje jis pjauna žolę. Taip pat spėjote pasikalbėti su sunkiai prakalbinama M.Martinaičio žmona ir menotyrininke Gražina Martinaitiene (1936–2022). Ką ji jums papasakojo?
M.Šiupšinskas: Turime savo sode žolę šienaujančio M.Martinaičio nuotrauką, kurios fone matosi jo namelis. Tai yra to meto modernaus laisvalaikio atvaizdas. Visgi poetui sodas buvo prarastos tėviškės pakaitalas. Vėliau į sodo sklypą jis atsivežė trobos galą iš savo tėviškės ir apstatė jį, kaip kolegų atsiminimuose rašoma, įvairiais buvusio gyvenimo daiktais. Ši erdvė M.Martinaičiui buvo svarbi kūrybiškai, be to, ji tapo naujų tradicijų formavimosi vieta, pavyzdžiui, jis reguliariai organizuodavo Jonines. Į šventę suvažiuodavo įvairūs kultūros pasaulio atstovai, kaip antai Vytautas Kernagis (tiesa, be gitaros!), žurnalistai iš Amerikos, diskutuodavo svarbiomis temomis bei kitaip leisdavo laisvalaikį. Apie tai kalbėjo G.Martinaitienė.
G.Aksamitauskaitė: Gal galėtum plačiau papasakoti apie tautinį-etnografinį perkėlimą?
M.Šiupšinskas: M.Martinaitis yra vienas iš rašytojų, bandžiusių savo sode užmegzsti ryšį su praeitimi. Nors sodai Sovietų Sąjungoje buvo laikomi modernaus laisvalaikio vieta, dalis žmonių ten bandė įsikurti kažką panašaus į senovinį lietuvišką kaimą. Tą darė ne tik M.Martinaitis, bet ir kai kurie architektai. Pavyzdžiui, Feliksas Bielinskis siūlė į sodus perkelti senuosius medinės architektūros pavyzdžius taip juos išsaugant.
Šiuo klausimu vyko ir ideologiniai debatai, antai Kazys Daukšas, būdamas griežtas ateistas, savo straipsnyje kritikavo sodininkystę, žvejybą, medžioklę ir kitas laisvalaikio formas tarsi atsilikusios praeities rudimentą, kurio vertėtų atsisakyti.
– Parodoje esančiuose Andrejaus Vasilenko ir Eugenijaus Barzdžiaus darbuose, sukurtuose po 2000-ųjų vaizdas atrodo niūrokas, atvirkščias idilei.
M.Šiupšinskas: Ignas Maldus, pavyzdžiui, kaip tik fotografuoja spalvingai apšviestus, egzotiškus, keistus sodo namelius.
G.Aksamitauskaitė: I.Maldus Lietuvos sodininkų draugiją sutrumpina į LSD ir prideda dar vieną, narkotinės medžiagos reikšmę. Keistą sodų architektūrą jis fotografuoja su ilgu išlaikymu, pasitelkia psichodelines spalvų gamą ir taip užsimena apie soduose vykstančius vakarėlius, neformalius susibūrimus ir t.t.
Tuo metu A.Vasilenko Bajorų sodų fotografijos arba E.Barzdžiaus „Pelkių derlius“ gali pasirodyti niūrūs, tačiau jų intencija ir kontekstai skirtingi. Eugenijaus darbuose atsiranda socialinės kritikos elementas – jis fiksuoja senjorų bendruomenę, kuri iš nepritekliaus susirado žemę, nelegaliai pasistatė ten šiltnamius, pašiūres ir ėmėsi auginti daržoves. Idilės čia maža, bet žmonės, susidūrę su problema, imasi ją spręsti, o fotografas kone antropologiškai tai stebėti. Jis priartėja prie konkrečios žmonių grupės, ieško santykio su jais.
O Andrejus yra miesto tyrinėtojas plačiąja prasme. Man atrodo, fotografijomis jis ne išreiškia savo vertybinę poziciją, bet parodo, kas buvo, kas vyksta ir kas galėtų būti. Laikui bėgant kolektyvinių sodų atmintis keičiasi: senieji gyventojai miršta, tad prarandame jų turėtas istorijas, o juos keičia naujakuriai. Šiandien sodai po truputį virsta gyvenamaisiais kvartalais, ten formuojasi nauji buvimo, sugyvenimo būdai. Antai viename Andrejaus darbe vaizduojamas šiltnamis, sukonstruotas iš seno troleibuso ar autobuso detalių. Man tai yra neįtikėtino kūrybiškumo ir detalių „susiveikimo“ pavyzdys. Taip, A.Vasilenko fotografijoje galime matyti praeities likučius ir galimai niūresnį dabarties atvaizdą, bet tai natūralaus dėvėjimosi ženklai.
M.Šiupšinskas: Man patinka, kad sodai yra sluoksniuoti – juose gausu daug skirtingų kultūrinių pasakojimų. A.Vasilenko tai mato. Štai vienoje nuotraukoje iš Bajorų sodų galime pamatyti Sovietų sąjungoje gyvenusio biologo Ivano Mičiurino mozaiką (juokiasi). Ji kalba apie kažkokį tikėjimą gamtos transformacija. Tuo metu iš troleibuso detalių sukonstruoti šiltnamiai kalba apie sovietmečio realybę – sukimąsi iš padėties, kombinavimą, kūrybiškumą iš reikalo.
– Galbūt galėtumėt išskirti kūrybiškiausius architektūrinius atvejus, kuriuos radote tyrinėdami kolektyvinius sodus?
M.Šiupšinskas: Turime porą labai skirtingų variantų. Vienas jų – apskritas Algimanto Umbraso sodo namelis, sumūrytas iš rąstelių. Jis turi ekspresyvų stogą, pasibaigiančiu lietvamzdžiu-nosimi, varvinančiu vandenį į šalia esantį upelį. Kitas įdomus atvejis yra Algimanto Aušiūros, kuris sukūrė modernų poilsinio namelio gamtoje tipą. Jis buvo suprojektavęs įdomią poilsiavietę prie Vilkokšnio ežero, tad ir jo asmeninis namelis turėjo panašią konstrukcinę sistemą.
– Eksponuojate ir Luko Pilkausko albumą, tiesa, pasigendu Vytauto Katkaus trumpametražio filmo „Kolektyviniai sodai“. Kaip galvojate, kodėl dabartinei kartai tokie reiškiniai kaip kolektyviniai sodai yra įdomūs? Kodėl jums jie įdomūs?
G.Aksamitauskaitė: V.Katkaus filmų peržiūrą tikrai planuojame surengti kaip atskirą renginį. Jo tikrai nepražiopsojome. O ši tema įdomi iš smalsumo! Juk tai neįprasta miesto erdvė.
M.Šiupšinskas: Juk ten pasireiškia įvairios netipinės kasdienybės formos: vienos trasho pavidalu, kitos kažkokio avangardinio architektūrinio projekto.
– Eksponuojate ir Luko Pilkausko albumą, tiesa, pasigendu Vytauto Katkaus trumpametražio filmo „Kolektyviniai sodai“. Kaip galvojate, kodėl dabartinei kartai tokie reiškiniai kaip kolektyviniai sodai yra įdomūs? Kodėl jums jie įdomūs?
G.Aksamitauskaitė: V.Katkaus filmų peržiūrą planuojame surengti kaip atskirą renginį, jo tikrai nepražiopsojome. O ši tema įdomi iš smalsumo! Ar tai būtų savo paties šeimos istorija, ar ideologiniai galios viražai.
M.Šiupšinskas: Juk ten pasireiškia įvairios netipinės kasdienybės formos: vienos trasho pavidalu, kitos kažkokio avangardinio architektūrinio projekto.
– Galbūt patys turite atsiminimų iš savo tėvų, senelių sodų?
G.Aksamitauskaitė: Mano seneliai turėjo kolektyvinį sodą. Mes ten važiuodavome praleisti dieną, nes namelis buvo kaip ir pastatytas, tačiau neturėjo langų, durų. Kiek atsimenu, jis labai ilgai stovėjo nebaigtas, nes mano senelis 90 kartų matuodavo ir tik tada kirpdavo. Bet kol jis „matuodavo“, visas įsigytas medžiagas kažkas tiesiog išvogdavo.
Seneliai yra užsiminę, kad simpatiško, tikrai netipinio namelio projektą specialiai jiems parengė pažįstamas architektas, visgi tik ruošiantis parodai atradau, kad tai Audrys Karalius. Projekte buvo numatytas nedidelis baseinėlis, turėjęs atlikti dekoratyvinę funkciją. Jau buvo iškasta ir išbetonuota duobė, bet per visą savo vaikystę neatsimenu nei karto, kad ji būtų pripildyta vandens. Galbūt dukart per dieną įjungiamas vanduo buvo reikalingesnis daržams. Ilgainiui tame baseinėlyje atsirado sena vonia (negi išmesi gerą daiktą), tai bent ją kartais pripildavo ir galėdavome pažaisti.
Užbaigdami namelio statybą seneliai galiausiai nusprendė, kad tą duobę reikėtų užpilti, sulyginti su žeme ir praplatinti takelį. Bet juk baseinėlis išpildė profesionalaus architekto viziją, atitiko pastato kompoziciją, erdvės išdėstymą, atliepė santykį su šalia tekančia Nerimi. Rodos, šis epizodas nėra toks reikšmingas, bet man jis tapo lūkesčių, svajonės, kuri niekada neįgavo galutinės formos, simboliu.
M.Šiupšinskas: Tokio ekstravagantiško, išskirtinio atsiminimo neturiu. Man tai labiau apie ryšį su šeima, laisvą, idilišką laiką renkant uogas ir skaitant knygas. Kita vertus, tai rodėsi kaip rūpesčio erdvė, kurioje kiekvienas teritorijos centimetras buvo įdarbintas tam, kad žmonės sulauktų derliaus. Per jį buvo rodomas rūpestis – giminėms buvo dalinami agurkai ir pomidorai.
G.Aksamitauskaitė: Beje, nors ir kviečiau, bet mano močiutė neatvažiavo į parodos atidarymą, nes dieną prieš tai dirbo sode ir labai pavargo. Tad sodas yra ne tik laisvalaikis, bet ir našta.
M.Šiupšinskas: Sodas nukonkuravo kultūrą! (juokiasi)
