Pasirodo, gali. Ši balandžio 20 dieną atidaryta paroda – tai praėjusiais metais Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune surengtos parodos „Nuo realizmo iki objekto“ tęsinys, dabar pristatytas Vilniuje, Vytauto Kasiulio dailės muziejuje. Abi ekspozicijos ir neseniai išleistas albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ žymi šešerių metų Lietuvos išeivijos dailės fondo sukaktį.
Kadangi paroda yra didžiulio istorinio etapo (nuo 1945 m. iki dabar) dailės, lietuvių išeivijos dailės apžvalga ir atstoja nesamus vadovėlius, parodos reikšmės, svarbos, reikalingumo net nebandysiu aptarti, tik pažymėsiu, kad, mano nuomone, ji turėtų būti nuolatinė. Tokiai ekspozicijai iš tiesų ir vieta ten, V.Kasiulio dailės muziejuje, funkcionierių dėka skirtame vienam gražių paveikslėlių meistrui, o ne gerokai platesniam (ir įdomesnių) išeivijos menininkų spektro atskleidimui. Čia turėtų eiti mokinių ekskursijos, užpildydamos tramdomu klegesiu tuščias sales, kaip tai būna, tarkim, Paryžiuje mokyklinės programos (!) ekskursijoms į muziejus skiriamomis dienomis. Kartą per savaitę! Turėtų lankytis ir mokytojų ekskursijos, nors per pastaruosius dvidešimt metų tokių Lietuvoje nesu mačiusi. Net didžiulio žmonių antplūdžio sulaukusioje Šarūno Saukos retrospektyvoje. Taip, mokytojai jau viską išmoko kadaise.
Paroda turi kuo nustebinti net tuos, labai gerai žinančius meno kontekstą ir daugelį eksponuojamų kūrinių.
Be abejo, dailės vadovėliams priskirtini kūriniai dažnai neatrodo labai atraktyvūs, jie tiesiog yra, užimdami savo pelnytą garbingą vietą, tačiau paroda turi kuo nustebinti net tuos, labai gerai žinančius meno kontekstą ir daugelį eksponuojamų kūrinių. Visų pirma lankytojas paperkamas puikiu dizainu. Kertiniai istoriniai faktai, lėmę mūsų istorinius pasikeitimus, buvę svarbūs išeivijos meno raidai, neįkyriais užrašais sugulė ant grindų parketo, suteikdami greta eksponuojamiems kūriniams laiko kontekstą. Kiekvienas autorius turi dailią schemą, rodančią svarbiausius jo gyvenimo emigracijoje žemėlapio taškus. Tiek paveikslai, tiek objektai, skulptūros taip pat turi erdvės kvėpavimui, nestelbdami vienas kito, kaip kartais nutinka bandant sutalpinti kuo daugiau, nes visi atrodo itin svarbūs. Mažesnės patalpos (palygint su Kauno) pareikalavo aukų, teko atsisakyti keleto pernai eksponuotų kūrinių, bet reikia pasakyti, kad tokia strategija pasiteisino. Aurimo Syruso (architektūros studija IMPLMNT) sukurtą ekspoziciją pavadinčiau tiesiog elegantiška.
O dabar apie pačius paveikslus ir objektus – parodoje pristatomi net 25 Lietuvos išeivijos menininkai ir jų darbai. Parodos kuratorė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė parodą padalijo į tris temines menininkų grupes. Tai vadinamieji „Atminties saugotojai“, tarp kurių – Vytauto Kasiulio, Algimanto Kezio, Česlovo Janušo, Kazio Daugėlos ir Antano Rūkštelės darbai, „Modernizmo pakeleiviai“, apimantys Adomo Galdiko, Prano Gailiaus, Viktoro Petravičiaus, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus, Vladislovo Žiliaus ir Kazimiero Žoromskio kūrinius, ir galiausiai – „Svečiašaliai“, tarp kurių – Aido Bareikio, Ray Bartkaus, Stasio Eidrigevičiaus, Vytenio Jankūno, Rūtos Jusionytės, Žilvino Kempino, Ievos Martinaitytės-Mediodios ir kitų menininkų darbai.
Nesilaikydama griežtos istorinės chronologijos, nes turbūt neverta aprašinėti kiekvieno kūrinio, tam skirta pati paroda, pažymėsiu tik, kas labiausiai užsifiksavo ar tiesiog suteikė malonumą. Visų pirma lankytoją pasitinka fotografijos – laikmečio dokumentai. Mums nepažįstamo laikmečio – pokario, emigracijos liudininkai, istorijų, kurios tik pamažu skleidžiasi per juostoje užfiksuotus vaizdus, pasakotojai. Tokiu pat kanoniniu, kaip Antano Sutkaus „Pionierius“, galėtų būti ir Kazio Daugėlos „Berniukas su dviem kepalais“ (1945–1949/ ~ 1980). Tas šventas žodis „duona“! Čia prisideda ir tekstas: „1946. Vokietijoje, karo pabėgėlių stovyklose, gyvena apie 58 000 lietuvių. Jie atsisako grįžti į okupuotą Lietuvą“. Kalbant apie to laiko siaubą, labai vietoje atrodo net Vytauto Kasiulio paveikslas „Lietuvą palikus“. Nors tiesiogiai iliustratyvus, realistine maniera nutapytas, tačiau rodantis menininko bandymą kūrybos priemonėmis kalbėti apie tautą ištikusią katastrofą, neatsiribojant nuo problemų.
Tačiau, kaip teigia užrašas „1949 politikai atveria vartus masinei emigracijai į JAV“. Tai iliustruoja prie puikiųjų reportažinės fotografijos kadrų priskirtina Kazio Daugėlos fotografija „Laive“ (1949/ ~ 1980), pasakojanti apie kelionę jūra į Ameriką.
Tačiau ateina kiti laikai, kuriuos reprezentuoja grupė, kuratorės įvardinta kaip „Modernizmo pakeleiviai“. Čia, greta mano mylimų abstrakčios tapybos apologetų Prano Gailiaus ir Prano Lapės, su malonumu pamačiau ir porą menininkų, jungiamų optinio meno principų – Kazimierą Žoromskį ir Vladislovą Žilių. Pastarasis savo strategijas išdirbo dar būdamas čia, tėvynėje. Tą iliustruoja ir eksponuojamas 1969 m, paveikslas „Opartinė kompozicija“, sukurtas dar Lietuvoje sovietmečiu, kol nebuvo kilęs konfliktas su valdžia ir partiniai funkcionieriai nepaskelbė tokių kūrinių formalizmu. Ši pora sudaro puikų kontekstą Kaziui Varneliui, kurio nors nėra parodoje, tačiau kūryba puikiai žinoma iš menininko namų-muziejaus ekspozicijos. Maloniai nudžiugino ir Elenos Urbaitytės-Urbaitis kūriniai.
Dar vienas įdomus aspektas, jungiantis abstrakčiojo meno atstovus ir jų kūrinius parodoje – mes vis dar dažnai tokiuose paveiksluose įžiūrime tik formos ieškojimus, nežinia kodėl užstrigdami sovietinio požiūrio, vadinusio tai formalizmu, pinklėse. O klausantis Kęstučio Zapkaus pasakojimų jo Nacionalinėje dailės galerijoje 2014 04 11 – 06 01 vykusioje tapybos retrospektyvoje, tampa aišku, kad menininkas savo kūryba aktyviai reagavo į įvairius socialinius įvykius, tokiu būdu išreikšdamas protestą prieš karą Vietname, nelikdamas nuošalyje nuo socialinių kataklizmų, nesvarbu, kad ne primityviuoju iliustratyviu būdu, kaip mus pripratino sovietinė propaganda ir jos įrankis – socrealizmas. Šioje parodoje K. Zapkui antrina Vladislovas Žilius, kurio drobė iš ciklo „Mirties gėlės“ 1991 m. sukurta, išgirdus apie sausio 13-osios įvykius.
Nors žiūrint parodą iškyla kelios menininkų pavardės, kurių darbų čia nėra, kaip minėtas Kazys Varnelis arba Antanas Mončys (su jo kūryba taip pat galima susipažinti Palangoje veikiančiame Antano Mončio namuose-muziejuje), nereikia pamiršti, kas ši paroda surengta tik iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos kūrinių. Tiek neilgai (vos šešerius metus), palyginus su Lietuvos dailės muziejumi, jo įvairiausiais filialais, veikianti organizacija jau gali pateikti, sakyčiau, itin išsamų išeivijos meno paveikslą. Tuo labiau, kad kai kurių žinomų menininkų kūriniai tiesiog netilpo nedidelėse parodai skirtose salėse. Taip nutiko su Pauliaus ir Svajonės Stanikų didžiuliais piešiniais, gaila. Parodos kuratorė R. Andriušytė-Žukienė pasakoja, kaip skausmingai teko atsisakyti apie 1/4 planuotų eksponuoti kūrinių – nepakliuvo pora Stasio Eidrigevičiaus paveikslų, tilpo tikrai ne visa fondo įsigyta Viktoro Vizgirdos tapyba iš įvairių emigracijos laikotarpių.
Bet, turbūt, neverta koncentruotis į tai, ko žiūrovas nepamatys, tuo labiau kad pristatoma, matoma tikrai daug. Iš fondo kolekcijos atrinkti kūriniai iš tiesų yra muziejinio lygio artefaktai, eksponuoti įvairiose pasaulio galerijose ir muziejuose, net jei tai šiuolaikinis menas. Kaip sakoma anotacijoje „šioje parodoje jie pristatyti ne vien kaip meninės vertybės, bet ir kaip savojo laiko, tapatumo paieškų, sudėtingų tautos gyvenimo momentų liudytojai“. Nemaža parodos dalis skirta šiuolaikiniams menininkams, nepriklausomybės metais pradžioje emigravusiems į JAV ir pavadintais „Svečiašaliais“ – Aidui Bareikiui, Žilvinui Kempinui, Ievai Martinaitytei-Mediodiai, Juliui Ludavičiui. 1992 m. Kęstutis Zapkus pusę metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje, netrukus po to nemaža jo kurso studentų dalis išvyko iš Lietuvos ir įsikūrė Niujorke. Jie, šiuo metu ten gyvenantys, beveik visi susikūrė neblogą ar net puikią menininko karjerą. Ši ekspozicijos dalis kelia ir nemažai paslėptų klausimų apie mūsų kultūros politiką, apie čia kuriančių menininkų galimybes. Ar iš tiesų reikia emigruoti tam, kad padarytum tarptautinę karjerą? Deimanto Narkevičiaus pavyzdys tarsi tai neigia, tačiau ar nebus didesnis, gerokai didesnis procentas žvaigždžių (pridedant Gediminą ir Nomedą Urbonus, jau minėtus Paulių ir Svajonę Stanikus) ten, ne Lietuvoje? Žinoma, taip skaičiuoti yra gerokai mėgėjiška, sunku pamatuoti tos karjeros sėkmės svorį ir dydį, kur ji prasideda ir kas tai lemia, bet vis tik tokios mintys kelia tam tikrą aiškų nerimą, ar tikrai mes čia, savo Lietuvoje, turime realias galimybes (net su pasirodymais Venecijos bienalėje) menininko sėkmei? O jei ne, tai kodėl?
Kaip ten bebūtų, tačiau Lietuvoje pasirodę stambūs mecenatai, kaip Lietuvos išeivijos dailės fondas, tikslingai kaupiantis kolekcijas ir jas pristatantis žiūrovams, keičia mūsų kultūros lauką į palankesnį. Reikia tik džiaugtis, kad Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcija kiekvienais metais pildosi naujais kūriniais ir naujomis pavardėmis. Kaip teigia fondo vykdomoji direktorė Ugnė Bužinskaitė, jo steigėjas „Lewben Art Foundation“ pastaraisiais metais ypatingą dėmesį skiria užsienio šiuolaikiniams menininkams, taip pat ir Lietuvos išeivijos dailės fondo ateities planuose yra noras didesnį dėmesį skirti jaunajai Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų kartai, pastaraisiais metais emigravusiai į užsienį, tarp kurių yra tokios menininkės, kaip Indrė Šerpytytė, Ieva Misevičiūtė, Lina Lapelytė ar Eglė Budvytytė. Tad belieka fondui palinkėti didesnių salių ir daugybės žiūrovų, norinčių mūsų dailės istoriją sužinoti originaliame – kūrinių, o ne fotografijų interneto virtualybėje – pavidalu.
Paroda veiks iki 2017 m. rugsėjo 10 d.
