Menininkas eruditas, atsirinkdamas paveikslus iš meno istorijos, apeliuoja į kolektyvinę atmintį. Pirmiausia jam svarbus universalumas, būdingas senųjų meistrų vaizdiniams. Ištisus šimtmečius karta iš kartos susiduria su panašiomis tragedijomis, nusivylimais, puoselėja panašias viltis. Todėl praeitį Paukštelis komentuoja iš šiuolaikinių pozicijų, susieja su šių dienų įvykiais.
Tapytojas pasitelkia ne tiek pačius istorinius paveikslus, kiek jų pėdsakus, įsirėžusius į kultūrinę atmintį. Iš Michelangelo, Caravaggio, Carlo Dolci’o, Jeano-Baptisto Siméono Chardino, Édouard’o Manet ar Paulio Gauguino šedevrų jis perima tik tam tikrus kompozicinius motyvus, kuriuos perkelia į tuščią erdvę arba susieja su fiktyviais vaizdiniais.
