Šią vasarą leidyklos „Lapas“ pristatomame Palangos architektūros gide skaitytojai kviečiami susipažinti su vilos „Auska“ ir kitų pastatų istorijomis, padėsiančiomis geriau suprasti tiek kurorto, tiek šalies kurortavimo ir architektūros raidą.
Išskirtinės prabangos perlas ant jūros kranto
Viena knygos bendraautorių, architektūros istorikė Marija Drėmaitė teigia, kad „Auska“ yra išskirtinės vertės objektas ne tik architektūriniu, bet ir kraštovaizdžio, urbanistiniu, meniniu ir socialiniu aspektais: „Tokie objektai, statyti aukščiausios sovietų valdžios užsakymu, tapdavo vieta talentingiems architektams ir menininkams įgyvendinti savo idėjas, nes nomenklatūra pageidaudavo išskirtinių erdvių ir nevaržydavo projektuotojų standartais, reglamentais, neribodavo biudžeto“, – pasakoja Marija Drėmaitė.
Pasak pašnekovės, šis vėlyvojo modernizmo statinys – su užuominomis į postmodernizmą – išsiskiria kaip vientiso dizaino objektas: „Ne tik pastatas, bet ir jo aplinka buvo kruopščiai suplanuota – specialiai suprojektuota tvora, pušyno parkas, suoleliai, pavėsinės, sargo būdelė ir turtingas interjeras, į kurį integruoti žymių Lietuvos menininkų autoriniai darbai.“
Kaip apžvelgiama Palangos architektūros gide, viloje buvo sukaupta daugiau nei šimto specialiai šiam pastatui nutapytų dailės kūrinių kolekcija, daugumą poilsio namų interjero elementų kūrė tuomečio „Dailės“ kombinato meistrai, o poilsio namų statybai naudotos tuomet išskirtinės medžiagos – iš Azijos atgabentas marmuras, iš Maskvos specialių sandėlių – keraminės plytelės, o langų ir durų apkaustai – iš Suomijos.
Sunaikintas ir išsaugotas sovietmečio paveldas
Knygoje kurortą sovietmečio kontekste apžvelgęs architektūros tyrėjas Liutauras Nekrošius pasakoja, kad atkūrus nepriklausomybę Palanga itin išsiplėtė, tačiau kaip miestas ji daugiausia formavosi sovietmečiu: „Šiuo periodu poilsis pajūrio kurorte tapo masiškai prieinamas. Organizuoto poilsio infrastruktūrą – poilsio namus, sanatorijas, pensionatus – statė ir valdė organizacijos iš visos SSRS. Tai lėmė, kad Palangos architektūrą sovietmečiu formavo itin platus ratas kūrėjų“, – pasakoja architektūros tyrėjas.
Pasak autoriaus, būtent tai lemia, kad šiandien sovietinį laikotarpį mums primena neįtikėtina architektūros įvairovė, kurortą lyginant su panašaus dydžio miestais. O Palangos architektūrą tyrėjas apibūdintų kaip emocionalią: „Neišlikusią kavinę „Klumpė“ (1976, autorius Algimantas Mikėnas) pavadinčiau ironiška, vasaros skaityklą (1965, Albinas Čepys) – romantiška, o poilsio namus „Žilvinas“ (1967–1969, Algimantas Lėckas, inž. Kęstutis Augustinas) – drąsiais. Šiame mieste net vaikystė turėjo būti ypatinga: kosminė odisėja turėjo prasidėti dar mokykloje, studijuojant Mėnulio kalnus – čia pastatyta mokykla su observatorija (1987, Gintautas P. Likša, Irena Likšienė).“
Liutauro Nekrošiaus teigimu, vardijant vertingus sovietmečio objektus, greta unikalios šiandienės „Auskos“ (1977, Juozas Šipalis), architektūros tyrėjas išskirtų naujojo brutalizmo eksperimentą, pastatą-skulptūrą kavinę „Banga“ (1979, Gintautas J.Telksnys), 2015 m. pralaimėjusią kovą su laiku ir nugriautą.
Apibendrindamas sovietmečiu iškilusius pastatus, knygos autorius teigia, kad Palangoje reprezentuotos pasaulinės moderniosios architektūros idėjos reiškėsi pavėluotai, tačiau, žinant tuometės biurokratijos specifiką, menką ekonominę dinamiką ir technologinį SSRS atsilikimą, šie kūriniai atspindi to laiko madas ir jos kūrėjų kūrybiškumą.
Daugiau apie architektūrinį sovietmečio paveldą Palangoje ir Šventojoje skaitykite ką tik pasirodžiusiame leidyklos „Lapas“ Palangos architektūros gide.
