Vilniaus vaizdų pradininkas Albertas Sveikovskis
Jeigu ne ankstyvosios fotografijos, šiandien būtų sunku įsivaizduoti kaip atrodė Vilniaus gatvės ir aikštės prieš beveik porą šimtmečių. Vienas pirmųjų fotografų, pradėjusių fiksuoti Vilnių, buvo Albertas Sveikovskis (Albert Swieykowski g. 1829 m.).
Į sostinę jis atvyko 1860 metais. Tais pačiais metais Vokiečių gatvėje, Šiškos (Mulerio) name atidarė fotoateljė, kurioje naudojo tuo laikmečiu modernią techniką – sausojo kolodijaus fotoplokšteles. Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas labai įdomus ir unikalus Vilniaus katedros aikštės vaizdas, kurį, manoma, įamžino būtent Albertas Sveikovskis.
Jo fotografija „Ledo kalneliai Katedros aikštėje“ įdomi tiek istorine savo data, tiek nepaprastais miesto gyvenimo akcentais. Nors dešiniajame fotografijos kampe įspausta 1863 metų data, tačiau vaizdas galėjo būti užfiksuotas ne anksčiau kaip 1865 metų žiemą.
Šventinės pramogos Vilniuje po 1863 sukilimo
Katedros aikštė visais laikais buvo žmonių susibūrimo ir renginių epicentras. Ypač šventiniu laikotarpiu čia netrukdavo pramogų ir atrakcijų. Po 1863 metų carinės valdžios numalšinto sukilimo, Vilniuje generalgubernatoriaus M.Muravjovo nurodymu pradėti diegti rusiškų švenčių papročiai. Laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių buvo vadinamas karnavalu. Vilniečiai traukdavo į Katedros aikštę pasiklausyti karinio orkestro. pasižmonėti, stebėti persirengėlių teatralizuotų pasirodymų.
Tačiau didžiausia Vilniaus atrakcija tuomet buvo rogučių takas, įrengiamas suformavus įspūdingus dirbtinius ledo kalnelius. O dideli renginiai visada būdavo galimybė užsidirbti to laikmečio „pavežėjams“. Žieminių rogių ir vežikų sambrūzdis užfiksuotas Alberto Sveikovskio fotografijoje, leidžia manyti, kad fotografo akis įamžino katedrą karnavalo metu.
Istorinės rogės iš fotografijos persikels į Automuziejų
Į muziejų atkeliavusios vienkinkės rogės kadaise buvo atrastos netoli Žvėryno rajono, viename iš namų, stovėjusių dabartinio Lietuvos edukologijos universiteto vietoje. Kam jos priklausė dabar galima tik spėlioti, tačiau greičiausiai rogių savininkas buvo vežikas. Senovinės rogės yra ganėtinai neblogai išsilaikiusios, turint omenyje, kad joms maždaug 160 metų.
Muziejaus restauratoriai kruopščiai jas nuvalė, palikdami autentišką radinio vaizdą. 1860-1925 metais, tokios arklinės rogės buvo populiariausia transporto priemonė žiemos metu. Patogumu ir greičiu jos buvo panašios į lengvąsias karietas, tik tiek, kad vietoje guminių ratų turėjo pavažas.
