Daug metų lankydamasis Lietuvoje Bernardas mato kaip keičiasi ir gražėja mūsų sostinė. Auga stikliniai dangoraižiai, tvarkosi senamiestis, žmonės šypsos ir švenčia gyvenimą. Tačiau vienas dalykas nesikeičia, – tai grafičiai ant sienų. Tiksliau keičiasi jų turinys, vietos, tačiau jie nuolat mėto savo pėdas lyg kokie nakties žvalgai, norintys perduoti savo užkoduotą žinią. Visas pasaulis tarytum susimokė prieš tokius paišeliotojus, vadina vandalais, bjaurojančius pastatų sienas, todėl jų efemeriškas „menas“ dažniausiai sulaukia policijos ir švaros tarnybų įvertinimų, po kurių skiriamos baudos (jei pagaunami autoriai), o jų teplionės panaikinamos.
Sakoma, kad tai joks menas, o chuliganizmas. Paprastai paslapčiom, negrabia ranka pažymėti simboliai, raktažodžiai tampa neatsiejama miesto dalimi. Psichologai priduria, kad tai savotiškas nebrandžios asmenybės noras žymint teritoriją atkreipti į save dėmesį ir likti nepagautam.
Kas kartą atvykęs į Vilnių prancūzas fiksuoja paliktas „žinutes“, pasirenka jau pažįstamus maršrutus, gatves, pastatus, stebi efemerų kismą, paišeliotojų brandą. Bernardas Leklerkas – prancūzų kalbos mokytojas ir specializuojuosi prancūzų civilizacijos ir verslo srityse. Yra parašęs knygų ir žodynų apie prancūzų kalbą ir profesinius santykius. Taip pat yra baigęs tarptautinės prekybos studijas. Dirbo Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje ir Prancūzijoje. „Man patinka svečiuotis Lietuvoje. Čia žmonės yra labai draugiški, o Vilnius yra ypač gražus, atpalaiduojantis, dinamiškas ir patrauklus miestas“, – sakė jis.
Gyvena jis Tulono mieste, Prancūzijos Rivjeroje. „1991 m. Iš Talino važiavau į Klaipėdą automobiliu ir mačiau rusiškus tankus, Vilniuje situacija taip pat buvo karšta. Man smalsu ir įdomu kiekvieną dieną mokytis ir atrasti naujų dalykų. Man patinka lankytis Lietuvoje ir fotografuoti gyvenimą gatvėse, peizažus, gėles“, – sakė ponas Bernardas. Ir prisipažino, kad visos jo fotografijos padarytos išmaniuoju telefonu. Jis lengvas, diskretiškas, kuria geros kokybės nuotraukas“.
Pasiteiravus ar jo gimtajame Tulone nėra grafičių, Bernardas atsakė, kad efemeriškas menas egzistuoja visame pasaulyje, tačiau jis labiau mėgsta tyrinėti Baltijos valstybių miestus, smalsauja apie užrašų reikšmę ant sienų, kuriuos pastudijavus galima daryti išvadas apie politinę, ekonominę, dvasinę, socialinę situaciją. Tai, ką mes linkę vadinti teplionėmis, pasak prancūzo yra meninės raiškos tipas, kurio negalima ignoruoti, nors jis niekada netaps reprezentatyviu. Jis neišvengiamai priklauso nuo socialinio skonio, tendencijų, laikotarpio, kuriame buvo sukurtas. Jį reikia fiksuoti net ir tada, kai filosofiniu lygmeniu efemeras susijęs su paviršutiniškumu ir yra visiškai nereikšmingas. Efemeras išnyksta taip greitai, kaip ir atsiradęs, nepalikdamas pėdsakų palikuonims.
Mano gyvenimo moto: „Gyvenimas yra mažas rojus didelėje audroje“. Turiu idėją ateityje parodyti šį nuotraukų albumą Vilniaus merui ir visiems Vilniaus gyventojams, – sakė Bernardas Leklerkas, kviesdamas skaitytojus susipažinti su dalimi fotografijų.
