Šis Vilniaus miesto naratyvą papildysiantis viešasis objektas – Vilniaus miesto savivaldybės programos „Kuriu Vilnių“ dalis. Organiškai į vietinį kontekstą įsiliejęs kūrinys apjungia veikiančią duonkepę krosnį bei architektų sukurtą ją apgaubiantį paviljoną. Bendruomenei skirtas viešasis objektas kvies žmones burtis aplink ugnį ir maistą bei įsitraukti į įvairias edukacijas, renginius, vyksmus.
Karštą vasaros dieną apžiūrėję statybų procese esantį paviljoną, su jo kūrėjais prisėdome pasikalbėti apie platesnius kūrinio atsiradimo ir jį priėmusios vietos kontekstus bei tai, kokių dėmenų reikia bendruomeninei erdvei kurtis.
Urtė Karalaitė: Šį kūrinį įvardijate kaip architektūrinę intervenciją – kur šis architektūrinis pasakojimas įsiterpia ir kaip pasitelkia kontekstą savo tikslams?
Petras Išora: Pirmiausia reiktų įsivardyti, kad esame kultūros komplekse SODAS 2123, o tai yra tokia etapiškai besikurianti vieša erdvė, viešas sodas. Aptariama intervencija visų pirma aktyvinančiu taškiniu būdu įsiterpia į šitą ekosistemą. Mums, kaip architektams, vienas iš įdomesnių šio projekto aspektų, kad tai yra savotiška akupunktūrinė architektūra, kuri, įsiterpdama per tašką, labai stipriai veikia šito viešojo sodo virsmą. Krosnies paviljonas – tai teritorijos struktūrą gydantis taškas, dūris į jautrią vietą, o ne viso kūno ar sluoksnio perdarymas.
Kamilė Krasauskaitė: Dar galiu iš savo pusės praplėsti Petro akupunktūros metaforą – man atrodo, kad tokie atsirandantys objektai ne tik atveria, įgalina vis naujus taškus, praktikas bei vietas, bet tuo pačiu ir žmones. Šiuo atveju tai bus krosnis, bet yra kavinė, suoliukai, šviestuvai ir kiti pakeliui atsirandantys objektai.
P. I.: Gal verta prisimint ir platesnį šio viešo sodo kontekstą, kad dar prieš kelis šimtus metų kažkur čia buvo Rojaus sodais vadinamos teritorijos, kalvotos žalumos, besitęsenčios nuo Misionierių sodų tolyn už miesto, kuriose architektūriniai objektai buvo išsidėstę veikiau paviljoniškai, kaip miesto pakrašty – buvo bažnyčių, dirbamoje gamtoje laisvai pabirusios ūkininkų sodybos, rodos, gan plačiai verstasi bitininkyste.
Pavyzdžiui, netgi Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios tūris, sovietų uždarytas vis dar veikiančiame kalėjime, siluetu yra ovalaus charakterio. Ir ne atsitiktinai, nes bažnyčia nebuvo įkurdinta miesto kontekste, ji buvo apsupta tuometinių sodų.
Kita vertus, čia yra įvykusios bent kelios radikalios infrastruktūrinės intervencijos. Pirmiausia – geležinkelis XIX amžiuje atkirto dalį teritorijos, o XX a. pabaigoje buvo nutiesta Drujos gatvė. Tada besitęsiančių žalių, šlaitiškų erdvių, sodų vietovė tapo sukarpyta, o teritorija, kurioje esame, tapo savotišku pusiasaliu, atkirstu kietų, neperžengiamų miesto elementų. Dabar ši vieta žinoma kaip XX a. pradžią menanti Montvilos kolonija, kurioje sovietmečiu išdygo mokykla. Joje dabar ir esame. Dar prieš kokius 8 metus ji buvo apleista, vėliau įsikūrė dabartinė menininkų kolonija.
Tokioje kontekstų plotmėje gimsta mūsų paviljonas, kuris savotiškai rezonuoja ir su platesniais sodų kontekstais – aplankytį šį viešą sodą kviečintis paviljono apžvalgos taškas yra ant šlaito, atsiveriančio į tolius, kuriuose nusidriekia plačios gatvės. Jis dera ir prie ritmo, kaip ši miesto vieta atrodė Rojaus sodų laikais – savo ovalumu, beveik skliautišku postmodernios kalbos paviljoniškumu.
Tuo pačiu jis atsiranda komplekso SODAS 2123 viešos erdvės savikūros ritme, kuris lig šiol, viena vertus, medžiagiškai ir konceptualiai pildėsi pernaudojamais miesto fragmentais ir procesais, kita vertus, augo prototipų kūrimo veiksme.
Ona Lozuraitytė: Petras šiek tiek iš toliau pasižiūrėjo, aš dar noriu priminti šitos vietos istoriją – kaip mes čia atsiradome ir su kokiomis misijomis. Kai pradėjome strateguoti SODAS 2123 architektūrinį dizaino priėjimą, supratome, kad yra 3 mums šioje vietoje svarbiausi pjūviai – procesualumas, viešoji erdvė ir medžiagų tėkmė. Procesualumas – tai, kad įprastas, viską vienu kartu išsprendžiantis projektas čia neįmanomas ir kad nuolat viskas kis, niekada nebus baigtinio rezultato. Supratome, kad tokios tipologijos vietai nėra galimybių išpildyti baigtinį projektą.
Kitas aspektas, kurį norėčiau labiausiai pabrėžti – tai viešoji erdvė. Kai čia atėjome, supratome, kad būtent erdvės viešumas yra pati įdomiausia sąvoka, su kuria čia dirbame tiek viduje, pastato interjere, tiek išorėje. Natūralus kitas žingsnis viešai erdvei kurti yra socialinis dėmuo – bendruomeniškumas. Na, o trečias aspektas – medžiagiškumas, nuolat tekantys resursai, kitaip tariant, įvairių aplinkybių ir turinio pernaudojimai.
U. K.: Kamile, tuomet noriu priartėti prie krosnies elemento pačiame paviljone. Ugnis, krosnis – tarsi namų šerdis, susibūrimo traukos centras – kaip ji čia bus įkūnyta, įveiklinta, apgyvendinta architektūriniame pasakojime? Kokį jos vaidmenį matai?
K. K.: Šią krosnies dalį vadinu interaktyvia skulptūra. Kadangi mano tiek meninėje, tiek kuratorinėje praktikoje yra labai daug bendruomenes įtraukiančio meno ir įvykių, buvo įdomu pagalvoti apie aplinkybes, kaip galima sujungti skirtingas žmonių grupes, skirtingas bendruomenes, ir kaip padaryti, kad tas buvimas kartu būtų organiškas, o ne formalus.
Man įdomu galvoti, kaip bendruomenės kuriasi, nes jungiamieji dėmenys dažniausiai būna bendra veikla arba jungiantys taškai. Todėl ir vadinu šią krosnį interaktyvia skulptūra, nes yra planas ją paversti skulptūriniu objektu ir noras, kad ji nuolat pildytųsi kokiais nors elementais, kaip Ona su Petru minėjo apie patį SODAS 2123 kompleksą. Be to, noriu, kad prie krosnies programos prisidedantys aplink esantys žmonės taip pat ją kurtų.
Aš krosnį matau kaip visos šitos teritorijos širdį, kaip pulsuojantį organizmą-skulptūrą, kuri aktyvuoja skirtingas plotmes ir buvimo kartu formas. Elementariausia prasme tai – maisto gaminimo, taip pat pasišildymo vieta, nes bus ir šildomas suoliukas. Tai buvimo kartu aplink ugnį, šilumą, maistą formų sintezė. Dabar man, kaip menininkei, svarbu dalyvauti pačiame krosnies, kaip objekto, kūrime, bet vėliau bus įdomu stebėti, kaip kiti žmonės įsitrauks ir kokį dialogą aplink kurs. Tokia lauko krosnis natūraliai tampa viešu objektu šioje SODAS 2123 erdvėje.
P. I.: Noriu pratęsti krosnies kaip širdies metaforą – jei krosnis yra kaip širdis, tai paviljonas aplink yra kaip širdies stimuliatorius, kuris tą krosnį hiperbolizuoja. Jis yra suręstas kaip būsimų procesų įgalintojas, turintis daugiafunkcį branduolį ir perimetrą. Viena vertus, jis suteikia pastogę, kuri sukuria panoraminę, funkcinę erdvę aplinkui – savotišką lauko svetainę. Kita vertus, paviljono kojos, apgaubdamos krosnį, sukuria keletą erdvių prie pat jos, kaip Kamilė minėjo, šildomo suolo.
Tuomet krosnies žiočių, duonkepio pulto ir galiausiai – krosnies šono, kur prie pat bus stalo kampas – paskirtis yra susiburti pasišildyti arba gamybai. O paviljono krosnį betarpiškai apgaubiančios kojų struktūros įgalins vietą rastis įvairiausių procesų rakandams, ten atsiras tvirtinimo taškų, prie kurių jungsis funkciški arba skulptūriški elementai. Ir pati paviljono terasa ne tik akumuliuoja aplinkinius funkcinius procesus, bet ir padaro tam tikrą kompozicinę pauzę.
U. K.: Kokį architektūrinį sprendinį rinkotės paviljonui, apgaubiančiam krosnies šerdį?
P. I.: Visų pirma tai yra kaminas, kuris tvyro virš krosnies ir tarsi pačiumpa dūmą iš jos, ir tada iš kamino išsiplečia kojos, kurios suformuoja savotišką branduolinį kambarį krosniai, išorinį krosnies skeletą. Kojos tarsi apsaugo ją, aplinkui sukurdamas jos erdvę. Iš skeleto viršuje išauga lyg dumplės, lyg sparnas, lyg skėtis – išsiskleidžia stogas, tarsi protezas, skirtas suformuoti erdvę žiūrėjimui į aplinką.
Tai suformavo karkasą, kuris įgavo spalvą, priešingą gamtos žalumai. Šiame teritorijos kampe labai akivaizdžiai dominuoja sodo medžių lajos, o ši struktūra visgi yra virš šio dirbtinai sukurto pusiasalio peizažo pakilęs ateiviškas akupunktūros instrumentas. Neskaitant rakurso į pastatą, šitas kontrastingas objektas visada yra tarsi įrėmintas medžių tapete ir veikia ženkliškai – kviečia iš toli ir iš arti. Iš architektūrinės pusės pasirinkome išverstos gamtos kryptį, kuri per spalvą koreliuoja ir su Kamilės kuriamos krosnies naratyvais.
U. K.: Kokioms veikloms, vyksmams įsivaizduojate paviljoną tinkamą?
P. I.: Pirmiausia – maistas, kuris turėtų stiprinti jau esamą besikuriančio kultūros sodo sanklodą ir menininkų bendruomenę. Tiek pat svarbus susiburti ratu aplink šilumą, kas mūsų krašto viešoms erdvėms itin svarbu, ypač rudenį ir pavasarį.
Be to, jau statydami matome, kad vietinio kvartalo bendruomenė labai domisi šiuo procesu – jie ne tik spėlioja, kas čia bus, bet ir patys projektuoja savus naudojimosi scenarijus. Galiausiai, kadangi SODAS 2123 yra viso miesto naratyvo dalis, manau, kad ši vieša vieta bus punktyriškai naudojama ir platesnio miesto gyventojų rato, ne tik aplinkinių.
K. K.: Be to, ką jau Petras minėjo iš natūraliai besivystančių veiklų, be abejo, čia bus maistas, duona, bet taip pat – ir muzika. Bendruomeninis radijas „Radio Vilnius“ prisijungs prie veiklų. Tuomet į programos kūrimą įsitrauks įvairūs kūrėjai, praktikai ir dizaineriai, kurie iš savo pusės papildys renginiais, meninėmis intervencijomis, instaliacijomis ar performansais.
Be to, galvosime ir apie bendradarbiavimus su mažaisiais verslais – kepyklomis, restoranais, įvairiomis organizacijomis, kurios šį paviljoną galėtų matyti kaip dar vieną tašką, tinkamą renginiams. Mums svarbu galvoti apie skirtingų miesto sluoksnių, bendruomenių įtraukimą, ir kaip jie visi čia galėtų susijungti.
U. K.: Gal šiek tiek paprovokuosiu, bet kaip įsivaizduojate, kokiu būdu būtų galima siekti platesnių bendruomenių įtraukimo, kad šis objektas neliktų tik Sodo 2123 uždarai bendruomenei? Ar aplinkinių kvartalų žmonės nesibaimina peržengti šios lyg ir uždaros erdvės ribos?
O. L.: Labai geras klausimas, mes nuo pat pradžių apie tai galvojame. Aš dažnai galvoju per netolimos praeities prizmę, sovietinės okupacijos laikotarpį. Man atrodo, kad tas ne visai tikras komunizmas, kuris mums buvo užmestas kaip teorija, bet niekada praktiškai nevyko, visuomenėje sutraukė tam tikras natūralaus organizavimosi gijas ir įnešė labai daug nepasitikėjimo, nemokėjimo ką nors daryti bendrai.
Mes, kaip architektai, labai dažnai su šia pasekme susiduriame, ir mūsų prieiga prie SODAS 2123 komplekso yra, kaip minėjau, per viešosios erdvės sąvoką. Nuo pat pradžių norėjome, kad šita vieta taptų miestiečių gyvenimų dalimi, kad po truputį žmonių sąmonėje ši erdvė taptų skveru. Kitaip tariant, norime sulaukti daugiau mamų su vežimėliais, kaimynų su šunimis ir svečių iš tolimesnių kampelių.
Aš pati kartais pakalbinu žmones, kurie čia užsuka, ir pastebiu, kad po truputį daugėja žmonių iš kitų bendruomenių, tikrai daugėja tėvų su vaikais ar šunų vedžiotojų. Tam, be abejo, reikia dar daugiau aktualumo, socialinių programų, tokių kaip šita krosnis, kad ši viešosios erdvės iniciatyva stiprėtų. Komplekso SODAS 2123 durys yra atvertos kiekvieną dieną iki 18 valandos, ir kiekvienas norintis gali užeiti ne tik papietauti ar į kavinę-barą, bet ir prisėsti padirbėti prie kompiuterio.
K. K.: Man atrodo, visai natūralu, kad užtruko, kol žmonės pradėjo čia rinktis ir matyti tai kaip viešąją erdvę. Turime suprasti, kad ir patys čia atsidūrėme naujoje erdvėje, todėl ir mes, kaip bendruomenė, ilgą laiką formavomės. Pirmiausiai fiziškai bandai įsirengti erdvę, kurioje veiksi, o tada ir tarpusavyje turi lipdytis. Per paskutiniuosius metus ypač pastebiu, kad vidinė bendruomenė jau visai stipriai susiformavusi, ir tada natūraliai galime pradėti kurti aplinkybes ne tik sau ar vieni kitiems, bet ir aplink mus esantiems žmonėms.
U. K.: Na, ir jei žvelgtume filosofiškai, ko reikia bendruomeninei erdvei kurti?
O. L.: Turiu tokį gana radikalų atsakymą. Man atrodo, kad visų pirma reikia tik žmonių, kurie viliasi būti kartu. Kartais nereikia net medžiagų. Neseniai skaičiau apie japonų architekto Go Hasegawa kūrybines dirbtuves, kur dalyviai sugalvojo išpildyti sprendinį, praktiškai nereikalaujantį medžiagų. Tai buvo žemėje apie 40 cm įgilintas apskritimas, sudarantis galimybę visiems kartu susėsti nuleidžiant kojas. Taigi, pasinaudodamas žemės resursu pasidarai apvalų suolą, ir to pradžiai užtenka.
Mes, kaip architektai, vis dažniau einame į tokius nišinius sprendinius, kurių, manome, besikeičianti šiandiena vis labiau reikalauja. Tačiau matome, kad vien su grynąja architektūra daug nenuveiksi, nes ji labai inertiška. Tad bent jau architektūros ir dizaino, kuris veikia sparčiau, kombinacija gali įgalinti naujų tipologijų ir sąvokų paieškoms.
Čia labai svarbu paminėti vieną aktualėjantį terminą– aplinkybę. Architektūra ar dizainas, besinaudodami aplinkybėmis, sukuria naujas galimybes, nes dizainas iš esmės yra tavęs, kaip žmogiškosios rūšies atstovo, pratęsinys, tarsi protezas. Kuo įvairiau jis tave įgalins, tuo įvairiau ir elgsiesi, atskleisi naujus ir galimai netikėtus savo ar savęs, kaip visuomenės dalies, potencialus.
