Mokytis dailės Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius (g. 1869) pradėjo Vilniuje, Mykolo Medardo Rudnickio dirbtuvėje Tilto gatvėje ir Ivano Trutnevo vadovaujamoje Vilniaus piešimo mokykloje. 1888–1894 m. dailės studijas tęsė Imperatoriškojoje dailės akademijoje Peterburge. 1894–1895 m. dailininkas tobulinosi «Akadémie Julian» Paryžiuje, vėliau persikėlė į Miuncheną, keletą metų praleido žymaus lenkų tapytojo Józefo Brandto studijoje, priklausė tenykštei lenkų dailininkų kolonijai, tapo Miuncheno „Kunstverein“ draugijos nariu.
S.Bohušui-Sestšencevičiui būdingas romantiškas realizmas, atsiskleidžiantis talentingai nutapytose kasdienio gyvenimo scenose, efektinga kompozicija su stipriai išreikšta perspektyva, tikslus piešinys ir nuostabus koloritas. Labiausiai dailininkas mėgo tapyti ir piešti kaimo bei mažų miestelių kasdienio gyvenimo vaizdus: turgaus ir mugių šurmulį su arkliais, spalvingais vietinių gyventojų tipažais, nesibaigiančiomis derybomis, ramiais pašnekesiais ir lengvu flirtu, šienapjūtės, pasivažinėjimų arklių kinkiniais, jodinėjimo ir pan. motyvais. Ypač ryškiai S.Bohušo-Sestšencevičiaus talentas atsiskleidė piešiniuose, kuriais jis publiką sužavėjo jau 1896 m. „Kunstverein“ draugijos parodoje Miunchene. 1913 m. Vilniuje pasirodė milžiniško populiarumo sulaukęs jo piešinių albumas, kuris 1928 m. buvo išleistas pakartotinai.
Dailininkas taip pat garsėjo kaip portretistas, gebantis atskleisti žaviųjų vilniečių grožį ir rafinuotą skonį. XX a. pr. jis sukūrė ir simbolistinių, art nouveau bruožų turinčių kompozicijų – „Geiša“, „Impromtu (Verkianti moteris)”, „Mažasis Faunas“, „Varnos priešais roges“ ir kt. Sunkiais Pirmojo pasaulinio karo metais dailininkas nutapė vienus įspūdingiausių savo kūrinių – didelio formato drobes „Gatvė Vilniuje (Pigi virtuvė inteligentams)“ ir „Priemiesčio vaikai (Badas Vilniuje)“. Šio laikotarpio drobės išsiskiria itin subtiliu spalvų žaismu, meistriškai sukurtu švytėjimo efektu, sąsajomis su Jaunosios Lenkijos tapyba ir japonų daile.
Dailininkas įsitraukė ir į akademinį bei švietėjišką darbą. 1919–1920 m. jis dėstė tapybą Stepono Batoro universitete, vadovavo „vakarinio akto“ užsiėmimams. Gerai S.Bohušas-Sestšencevičius valdė ir plunksną. Jis rašė tekstus apie meną – 1909 m. dienraštyje „Kurjer litewski” publikavo tęstinį švietėjišką straipsnį „Apie tapybą“, 1916 m. universitetiniuose kursuose skaitytų paskaitų pagrindu išleido knygeles „Grožis ir menas“, „Janas Mateika“, „Vilnius ir estetika“.
Savo kūrinius dailininkas eksponavo Miunchene, Berlyne, Varšuvoje, Peterburge ir kt. Vilniuje jis debiutavo 1897 m. dailės parodoje. 1902 m. Stanislavo Bulharovskio salone eksponavo paveikslą „Žydas“, o ryškiausias S.Bohušo-Sestšencevičiaus pasirodymas Vilniuje įvyko 1903 m. Ferdinando Ruščico surengtoje moderniosios lenkų dailės parodoje „Ars” („Sztuka”). Joje dailininkas eksponavo kelis portretus ir efektingus secesijos bei simbolizmo paveiktus paveikslus „Povo plunksna“, „Geiša“.
Šią iš Lenkijos ir Lietuvos kolekcijų suformuotą parodą surengė Suvalkų apskrities muziejuS.Be Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, kūrinius jai skolino Varšuvos ir Poznanės nacionaliniai muziejai, Lodzės dailės muziejus, Mazovijos muziejus Plocke, Lešno apskrities muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, Bažnytinio paveldo muziejus Vilniuje, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, dr. Jaunius Gumbis bei privatūs Lenkijos kolekcininkai.
