Bostone gyvenantis S.Bakas, 15-asis Vilniaus miesto garbės pilietis, yra sakęs: kas bebūtų – Roma, Paryžius ar Niujorkas – paveiksluose jis nuolat tapąs Vilnių.
„Nebūna dienos, kad negalvočiau apie savo gimtąjį mylimą miestą Vilnių, nors mus skiria ištisas vandenynas, – teigia dailininkas. – Viskas taip pasikeitė per pokario dešimtmečius. Nepriklausoma Lietuva pripažino mano meno svarbą, kūrybą, liudijančią Vilniuje gyvenusių ir tragiškomis aplinkybėmis sunaikintų žydų atminimą.“
Rugpjūčio 12 dieną 90-metį minėsiantis S.Bakas, priešingai nei derėtų jubiliatui, pats įteikia dovaną gimtajam Vilniui ir visai Lietuvai – dovanoja 53 savo kūrinius. Jie papildys VGŽIM saugomą dailininko kolekciją, jau turinčią per 200 darbų. Nauji kūriniai aprėpia didesnį nei 75 metų tarpsnį – nuo 1947 iki 2023 metų. Naujosios drobės bus eksponuojamos retrospektyvinėje parodoje nuo birželio 29 dienos.
„Būtent mano kūriniai, suradę namus senoviniame mieste, parvedė mane namo, ir aš šiandien iš širdies gelmių sveikinu Vilnių su 700-uoju jo gyvavimo gimtadieniu, siunčiu pačius geriausius linkėjimus. Jie sklinda iš išdidaus litvako širdies“, – sako parodos autorius.
Per stebuklą iš Vilniaus geto su mama ištrūkęs ir sunaikinimo išvengęs (tėvą naciai sušaudė 37-erių) talentingas nepilnametis patyrė emigranto dalią, karui pasibaigus perėjo išvietintų asmenų (DP) stovyklas, galiausiai atsidūrė JAV. Todėl itin jautriai išgyvena brutalų istorijos kartojimąsi, jam rūpi namus prievarta turėjusių palikti Ukrainos žmonių likimas. Naujausi 2022–2023 metų dailininko paveikslai atskleidžia šias temas.
„Šiandien matydamas ukrainiečių pabėgėlių – vaikų, moterų ir senolių – veidus, jų akis, pripildytas begalinio liūdesio, mintimis sugrįžtu į Antrojo pasaulinio karo pabaigos dienas ir prisimenu savo likimą“, – teigia S.Bakas.
Anot parodos kuratorės menotyrininkės Ievos Šadzevičienės, vaikystėje Holokaustą išgyvenęs menininkas kūriniuose naudoja daugeliui artimą simbolių kalbą, galinčia tapti ir esmine terapine priemone.
„Jis remiasi judaistine „tikkun olam“ sąvoka, reiškiančia bendrą pasaulio darnos atkūrimą. Kiekvieno iš mūsų gyvenimą gali paveikti karai, katastrofos, asmeninės netektys. Jei išgyvenome, turime pakilti, eiti pirmyn, iš naujo atkurti prarastą savo pasaulį. Kurti jį ant prarastojo griuvėsių, vėl atrasti pusiausvyrą“, – teigia I.Šadzevičienė.
S.Bakas savo pirmąją piešinių parodą surengė Vilniaus gete būdamas vos devynerių. Į parodą jį pakvietė garsūs rašytojai Abraomas Suckeveris ir Šmerkė Kačerginskis, atkreipę dėmesį į talentingą berniuką. Piešimui trūko popieriaus, todėl Samuelis kartu su kvietimu gavo ir Vilniaus žydų bendruomenės metraštį – Pinką, kelių šimtų puslapių labdaros organizacijos knygą su aukotojų sąrašais ir veiklos taisyklėmis.
Slepiantis nuo sunaikinimo jaunajam dailininkui su mama teko ištisus mėnesius glaustis Bernardinų vienuolyno archyve. Samuelio tėvą naciai sušaudė 1944-aisiais Paneriuose, kai iki geto išlaisvinimo buvo likusios vos kelios dienos.
Po karo Samuelis su mama trumpai gyveno Lodzėje, vėliau – perkeltųjų stovykloje (DP) netoli Miuncheno. 1948 metais įkūrus Izraelio valstybę, S.Bakas iškeliavo į Jeruzalę, mokėsi Bezalelo meno ir dizaino akademijoje. Atlikęs karinę tarnybą, 1956-aisiais persikėlė į Paryžių, baigė Aukštąją dailės mokyklą.
Per trisdešimt metų dailininkas išmaišė visą Europą, dažnai keitė gyvenamąją vietą, kol 1993-iaisiais apsistojo Bostono priemiestyje Vestone. Čia gyvena ir kuria iki šiol.
Gimtąjį Vilnių S.Bakas pirmą kartą išvydo po daugiau nei 50 metų pertraukos, 2001-aisiais, kai buvo surengta jo paroda „Sugrįžimas“, lietuvių kalba pasirodė dailininko prisiminimų knyga „Nutapyta žodžiais“.
2017-aisiais VGŽIM patalpose duris atvėrė Samuelio Bako muziejus.
