Kai festivalio „Vilnius Street Art“ organizatoriai netikėtai pasiūlė paišyti ant šio netrukus griausimo pastato, jis nė kiek nesudvejojo. Čia prabėgo treji itin įdomūs jo gyvenimo metai.
„Nuolat ten niekas negyveno, tik kartais pernakvodavome, bet tai buvo labai svarbi erdvė, kuri turėjo didelės įtakos tiek mano, tiek kitų žmonių, kurie ją kūrė, gyvenime. Tai buvo vieta kurti – dirbtuvės, studija“, – pasakoja Asylum.
Sovietmečiu atsiradęs baltų plytų pastatas buvo skirtas Vilniaus 1-osios elektrinės, veikusios 1903-1998 metais, laboratorijai, administracijai ir bendrabučiui.
Asylum jį atrado bepaišydamas įvairiose apleistose Vilniaus vietose. Pirmo aukšto langai ir durys buvo aklinai užkalti, patekti vidun buvo sunku, jokių įnamių nebuvo. Iš viršutinių aukštų atsivėrė milijono vertas vaizdas į Gedimino kalną, taigi Asylum ir jo bičiuliui Antanui tai pasirodė puiki vieta. 2009-2010 metais jie įrengė slaptas duris ir ėmė pamažu kurtis.
Skvote lankėsi įvairūs kūrybininkai, meno specialybių studentai. Patalpos buvo išvalytos, atsinešta baldų, piešiniais ir mozaikomis dekoruotos sienas, bendroje patalpoje sumūryta nedidelė krosnelė vėsesniems vakarams. Asylum sako, kad jie nenorėjo mėgdžioti tradicinio gyvenamojo skvoto, galiausiai tam nebuvo ir buitinių sąlygų – jokios kanalizacijos, vandens ar elektros.
„Paėmėme skvoto modelį, bet norėjome pritaikyti jį pagal save – pamatyti, kas išaugs, jei mes tai darysime nebūtinai pagal šabloną. Mums tai buvo vieta, kur galėjome kurti niekam netrukdant – be interneto, elektros. Lieki pats su savimi ir darai, ką gali“, – pasakojo jis.
Skvoto pavadinimas „Turupi“ atsirado jau į jo gyvavimo pabaigą, iš dalies kaip juokelis. „Dažnai eidavome per Mindaugo tiltą ir kaip tik ant jo buvo atsiradusios lentelės „Tu rūpi“. Antanas kaip tik savanoriavo „Jaunimo linijoje“. Užrašas atkreipdavo mūsų dėmesį, kartodavome jį – „tu rūpi“, „turupi“, įvairių bajerių su juo prisigalvodavome, ir jis kažkaip prilipo. Tai buvo pusiau juokelis, bet jis kabina ir kažką gilesnio, nes mes priimdavome visus ir žmonės mums rūpėjo“, – pasakoja Asylum. Skvote jis susipažino su daugybe žmonių, čia ateidavo ir keliaujantys užsieniečiai, kartais tik pasižiūrėti, o kartais ir pernakvoti.
Menininkas savo kambario sieną dekoravo mašinėlių ir miesto paveikslu. Kieme iš plytų sudėliojo mašinėlių instaliaciją. Tai vienas pagrindinių jo kuriamų motyvų.
„Ta mašinytė galvoje atsiranda savaime – galbūt iš vaikystės, kai jas paišydavome flomasteriais. Paišyti jas labai geras jausmas: tai neįpareigotas džiaugimasis kūryba, nesistengiant perteikti politinės idėjos ar perdėtai apmąstyti, tiesiog kūrybinis džiaugsmas. Tai susiję ir su aplinka, mane supo daugiau automobiliai ir keliai nei medžiai ir ežerai“, – sako Vilniuje užaugęs gatvės menininkas.
Festivaliui „Vilnius Street Art“ pasiūlius išpiešti Rinktinės g. 2 sieną jis sako nė kiek nedvejojęs: „Iš karto kilo didelė atsakomybė, nes tokia reikšminga vieta tiek man, tiek mano draugams, ir labai matoma vieta kitiems: reikia kažką labai reikšmingo, simboliško. Bet tada supratau, kad reikia tiesiog grįžti į tą būseną, kurioje būdavau kurdamas šitame skvote“.
Spalvingas miesto, šviesų ir mašinų paveikslas negyvuos ilgai. Pastatas bus griaunamas ir vietoje jo bus statomas „Hilton“ viešbutis. Tačiau Asylum sako dėl to nė kiek nesijaudinantis.
„Vienas dalykų, ko išmokė tie metai skvote, – leisti viskam sugriūti. Į jį įdėjome labai daug darbo – tvarkymasis, baldų nešiojimas, vandens nešiojimas. Dažnai galvodavome, kam tai darome, kam aukojame savo laiką, piešiame ant tų sienų, nors žinome, kad tai mums nepriklausys, kažkas garantuotai tai sugriaus. Tačiau įsisavinome, kad viskas sugriūna, viskas turi savo augimą ir išnykimą. Reikia mėgautis procesu, tai yra nuostabiausias epizodas. Negali įsikibti ir tikėtis, kad viskas išliks amžina – ryšiai su žmonėmis, daiktais, pinigais, su viskuo. Viskas yra labai trapu“, – pasakoja jis.
Skvoto įkūrėjas sako seniai nebuvęs pastato viduje – iš dalies dėl to, kad žino, jog daugelis jo su draugais sukurtų dalykų yra sunaikinti. Nuo keltuvo, ant kurio paišė, jis matė viduje įsikūrusius benamius. „Ironiška ir šiek tiek juokinga, kad anksčiau ten buvo tarsi mūsų viešbutis, dabar ten benamių viešbutis, o tuoj atsiras „Hilton“, – sako Asylum.
