Ekspozicijoje – intriguojanti istorija ir pilininko gyvenimas
Pirmą kartą visuomenei atvertas Pilininko namas yra dvyliktas Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys. Jame įrengta nuolatinė ekspozicija pasakoja apie Lietuvos raidą nuo priešistorės iki šių dienų.
Šalies istorija čia pristatoma skirtingais pjūviais: kūrybos, tikėjimo, kovų, istorijos lūžių, pasaulio saitų bei asmenybių. Ekspozicijoje taip pat pasakojama apie svarbiausius įvykius, formavusius Lietuvos veidą, įvairių tautybių atstovus, reikšmingai prisidėjusius prie krašto istorijos ir kultūros raidos.
Kiekvienai šių temų skirta atskira ekspozicinė salė, kurioje netrūksta tiek unikalių istorinių objektų, tiek interaktyviai pateiktų pasakojimų, tiek ir šiuolaikiškų eksponavimo sprendimų.
Pagrindinę Pilininko namo ekspoziciją taip pat papildo atrestauruotuose rūsiuose pristatomas pasakojimas apie pilininko amatą, pilininkystę, akmentašystę ir Vilniaus miesto istoriją prieš 200 metų.
Šio muziejaus atvėrimo proga kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad Pilininko namas yra įdomus ir vertingas kultūros lauko naujokas, apie kurį daugumą vilniečių buvo girdėję, tačiau niekada nebuvo jame apsilankę.
„Džiugu, kad šis naujas muziejaus padalinys naują istorijos lapą verčia kaip visiškai suformuota kultūros erdvė su išskirtine Lietuvos identitetui skirta ekspozicija ir veiklomis. Kuriant naujas kultūros erdves svarbu matyti galutinę viziją – ne tik restauruotas sienas ar atidengtus skliautus, bet ir tai, koks naratyvas skleisis tarp tų sienų. Yra idealu, kai forma ir turinys sutampa, kai erdvėje kuriami pasakojimai papildo vienas kitą“, – kalbėjo S.Kairys, pabrėždamas, kad būtent tai ir atsiskleidžia Pilininko name.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė teigė, kad nors Pilininko namas yra pačioje Vilnius centro širdyje, tačiau iki šiol pastato istorija buvo ilgai saugota ir šiandien yra pirmas kartas, kai į šį pastatą po daugiau nei keturių šimtmečių nuo jo pastatymo galės užsukti ir paprastas vilnietis.
Pasak R.Kačkutės, Pilininko namo ekspozicija – tai trumpas mūsų šalies tapatybės gidas, kurio pagalba siekiama apčiuopti, kodėl mes esame tokie, kokie esame, kokia yra Lietuva ir kokia yra Lietuvos tapatybė.
Muziejaus vadovė tikisi, kad naująjį muziejų lankys ne tik vilniečiai, miesto svečiai, mokytojai su mokiniais, tačiau jis taps įdomus ir turistams iš užsienio.
Atidarymo proga – nuo trečiadienio iki šeštadienio, Lietuvos nacionalinis muziejus šiame naujame savo padalinyje lankytojus kviečia apsilankyti nemokamai.
Pilininko namas ir jo šeimininkai
Šis pastatas Gedimino kalno papėdėje iškilo 1610 m. po didelę miesto dalį nusiaubusio gaisro. Pradžioje jis buvo skirtas kunigaikščių rūmus remontavusiems užsienio amatininkams bei karalienės Elžbietos Habsburgaitės rūmų dvariškiams.
Vėliau čia buvo įkurta Vilniaus pilininkų būstinė. Pilininkas, kurį paskirdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas, buvo atsakingas už pilies ir viso miesto įtvirtinimus, rūpinosi ginklais bei pilies remontu. Jis taip pat nuomojo malūną ir žemes, rinko mokesčius, sprendė pilių valdoje gyvenančių žmonių ginčus.
Valdovui ir miestui pilininkas tarnavo iki gyvos galvos. Istorijoje liko užfiksuoti 39 pilininkų vardai, paskutinįjį jų nužudė Rusijos imperijos kareiviai.
Sumažėjus strateginei pilių reikšmei pilininkų pareigybė tapo formali, o jie gerokai rečiau ir rezidavo Vilniuje. XVIII a. antrojoje pusėje pilininko galia Vilniaus mieste nebebuvo tokia didelė kaip XVII a. viduryje.
Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį, Pilininko name apsigyveno žandarai, vėliau čia įrengtos artileristų dirbtuvės, virtuvė. 1797 m. namas buvo įjungtas į Vilniaus arsenalą, o po kelerių metų buvo nugriautos pastatą su Naujuoju arsenalu jungusios arkinės sienos, galerijos bei arklidės. Dar daugiau Pilininko namo aplinka nukentėjo 1831 m. caro nurodymu Vilniaus pilių teritorijoje įrengus antros kategorijos tvirtovę.
XIX a. pastate buvo įrengti parako sandėliai, dirbtuvės, antrame aukšte – gyvenamosios patalpos, arsenalo įgulos valgykla ir kepykla. 1879 m. panaikinus tvirtovę, iki 1915 m. pastatas priklausė Rusijos karinėms žinyboms, o vėliau pateko lenkų, po to vokiečių kariškių žinion.
XX a. viduryje, išsikrausčius kariniam daliniui ir Vilniaus pilių pastatus pritaikius muziejaus reikmėms, čia įsikūrė Lietuvos nacionalinio muziejaus administracija, lituanistinių rinkinių skyriai ir restauratoriai.
