– Kodėl nusprendėte tapti menininku ir kokios temos jus domina kūryboje?
– Nusprendžiau tapti menininku, nes mane domina istorinė amnezija. Domiuosi savo istorija. Kadangi buvau įvaikintas, joje daug spragų. Tam tikra prasme, tai prilygsta asmeninei istorinei amnezijai. Mane žavi Londono, miesto, kuriame užaugau ir kuriame vis dar gyvenu, topografija ir geografija. Taip pat mano darbuose netrūksta socialinių ir dvasinių temų.
– Savo darbuose subtiliai jungiate asmenines ir universalias patirtis. Ar dažniausiai atsispiriate nuo asmeninių temų?
– Paprastai taip. Viskas prasideda nuo asmeninių istorijų. Jas neretai pirmiausia užrašau ir tik vėliau paverčiu skulptūromis, piešiniais ar kuo kitu. Taip ryškėja tam tikri klausimai, darantys įtaką tolimesniems mano darbams. Puikiu pavyzdžiu galėtų būti paskutinės keturios, viena po kitos sekusios, mano parodos. Pirmoji buvo įkvėpta pašnekesio su mano seneliu apie kelionę į Afriką. Antroji įvyko jau pačioje Afrikoje, Nacionalinėje Zimbabvės galerijoje. Į šią parodą žvelgiau simboliškai, todėl joje įamžinau tuo metu juntamą energiją. Paroda priminė nebaigtą šachmatų partiją.
Joje išties eksponavau žaidimų lentą su nedidelėmis figūromis, tačiau net ir pats nežinojau šio žaidimo taisyklių. Trečiąją parodą, pavadinimu „Mėlynasis plastikas“ („Blue Plastic“), surengiau Londone. Ji tarsi buvo ankstesnių patirčių ir projekto pradžioje užduotų klausimų įvertinimas. Energija, kurios asmeniniu ir istoriniu lygmeniu buvo prisotintas „Mėlynasis plastikas“ juntama ir „Žaliojoje upėje“ („Green River“), tik čia į viską žvelgiu iš kitos perspektyvos.
– Gal galėtumėte kiek daugiau papasakoti apie „Mėlynąjį plastiką“? Kaip šios parodos idėją perkėlėte į Kauną ir pritaikėte vietiniam kontekstui?
– „Mėlynąjį plastiką“ įkvėpė pašnekesys su seneliu jo 90-ojo gimtadienio proga Zimbabvėje. Atvykau į Zimbabvę mėgindamas įsijausti į šalies, išgyvenančios nemenkus pokyčius, atmosferą. Stengiausi įsiklausyti į aplinką ir iš tiesų pajusti nuotaiką, tvyrančią šalyje, todėl ekspozicijoje atkūriau turgaus prekystalį. Tai metafora. Prekystalį galima pastatyti ir išardyti. Jis ne toks ilgaamžis, kaip parduotuvė. Tai laikina struktūra. Dauguma daiktų ir objektų, kuriuos naudoju savo instaliacijose, padeda man pademonstruoti ryšį tarp įvairių pasakojimų.
Instaliacijoje „Žalioji upė“ stengiausi išlaikyti dalį energijos, juntamos „Mėlynąjame plastike“, tik perkošiau ją per lietuviškumo prizmę.
Galvodamas apie „Žaliosios upės“ pavadinimą, atsispyriau nuo pavadinimo „Mėlynasis plastikas“. Mėlyna spalva asocijuojasi su neapčiuopiama realybe. Juk negali paliesti dangaus ar vandenyno mėlio... Jis yra nematerialus. Be to, įdomi mėlynos spalvos istorija, ypač ultramarino, kuris buvo naudojamas išskirtinai tik bažnyčiose, įamžinant Madoną, rojų ar Kristų, ir kurio nebuvo galima naudoti kitokiuose paveiksluose. O štai plastikas yra absurdiškai ilgą laiką egzistuojančios medžiagos mutacija, kuri viso labo teršia aplinką. Mėlynos spalvos istorijos ir plastikinio maišelio pigumo bei prieinamumo ryšys labai simbolinis. Pavadinimas „Žalioji upė“ tarsi pratęsia ankstesnę „Mėlynojo plastiko“ sąvoką, nes anksčiau žalia buvo vadinama mėlyna, upė teką į jūrą, o plastikas yra nemirtinga medžiaga...
Instaliacijoje „Žalioji upė“ stengiausi išlaikyti dalį energijos, juntamos „Mėlynąjame plastike“, tik perkošiau ją per lietuviškumo prizmę. Instaliacijoje Kauno bienalėje naudoju ir kai kuriuos objektus, kurie buvo eksponuojami „Mėlynąjame plastike“, pavyzdžiui, turgaus prekystalį, kurį sieju su Afrika. Tačiau dalį objektų atradau būtent Kaune. Daugelį jų ekspozicijai atrinkau kalbėdamas su žmonėmis, vaikštinėdamas po miestą ir susipažindamas su įvairiomis vietomis.
– Teko girdėti, kad apmąstymus apie žalią spalvą įkvėpė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai...
– Man patinka žiūrėti į jo paveikslus. Juose gausu dangiškų kūnų. Žalia spalva gan melancholiška. Man patinka, kaip jis naudojo ją savo paveiksluose. Jie primena nejudančius emocijų vaizdinius. Juose daug astrologijos, parkų su dangiškomis būtybėmis, kylančiomis į kalnus, ar kone fantastinių piramidžių ir debesų vaizdų. Manau, kad jis labai gražiai vaizdavo atotrūkį nuo realybės ir kito pasaulio egzistenciją. Negana to, Lietuvoje matau daug žalios. Manau, kad tai gražu, todėl norėjau dalį to užfiksuoti parodoje.
– Iš pirmo žvilgsnio „Žalioji upė“ gali pasirodyti gan chaotiška, tačiau viskas Jūsų sukurtoje aplinkoje paklūsta griežtai tvarkai. Kokia filosofija vadovavotės pasirinkdamas ir erdvėje išdėliodamas eksponuojamus objektus?
– Instaliacijoje yra du stalai. Norėjau, kad ant jų atsirastų svogūnai, apelsinai ir žaliosios arbatos lapai. Tai dalykai, kuriuos reikia suvirškinti. Iš pažiūros, viskas atrodo atsitiktinai, tačiau taip nėra... Raudoni svogūnai dažnai asocijuojami su išbandymais ir laiku. Pastarasis siejamas su Saturnu arba Kronu – mitologiniu gamybos, gerovės, turtų, žemdirbystės, nuolatinio atsinaujinimo ir išsilaisvinimo dievu.
Žaliosios arbatos lapai turi ir gydomųjų, ir sargdinančių savybių. Spalvų gamoje raudona ir žalia spalvos yra priešingos viena kitai, todėl kuria tam tikrą harmoniją. Be raudonos, instaliacijoje aptinkama ir antrinė oranžinė spalva. Instaliacijoje eksponuojami apelsinai sudėti į piramidę. Tai nuoroda į Afriką ir į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus. Apelsinus pasirinkau, nes teko girdėti jog kadaise žmonės slapta gabendavo apelsinus į Lietuvą kartu su knygomis. Kaunas simboliškai įamžintas kiekviename instaliacijos objekte.
Ir nors kiekvieno daikto istorija labai asmeniška, kartu jos sudaro bendrą visumą. Instaliacijoje taip pat patalpinau rentgeno nuotrauką, kuri liudija apie itin asmenišką kūno, kurio iš vidaus gerai nepažįstame net mes, vaizdavimą. Visa tai labai privatūs dalykai. Jie nėra akivaizdūs, tačiau kartu jie kuria vizualų žaidimą, kuriame užkoduota daug pasakojimų. Instaliacijoje galima aptikti ir molio skulptūras. Molis neatsiejamas nuo pirminių lytėjimo pojūčių. Visa tai žmogiška atmintis ir suvokimas to, ką dažnai pamirštame – kad kiekvienas esame nedidelė visata.
– Kas Kaune Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Žmonės čia labai draugiški ir šilti. Taip pat man labai patinka skirtingų laikmečių architektūra, ypač modernistiniai pastatai. Tačiau retkarčiais čia galima aptikti ir senus tamsiai žalios spalvos namus su gražiomis medinėmis sijomis ir Lietuvos trispalvėmis. Tokie pastatai man labai patinka. Ir, žinoma, muziejai… Apsilankiau Velnių muziejuje, kuris padėjo man pažinti kitą Lietuvos ir kaimyninių šalių kultūrinių įsitikinimų pusę, ir pasakas, kurios nebūdamos itin ilgos, yra labai paveikios. Tiesą pasakius, visi Kaune aplankyti muziejai buvo labai įdomūs, nors man jie pasirodė gan melancholiški. Besilankant juose apima tam tikras liūdesys. Tačiau jį nesunku paaiškinti vietine istorija.
Visgi, tai kas mane Kaune domino labiausiai, buvo žmonių man pasakojamos istorijos. Tai plika akimi nematomi dalykai, kurių niekuomet nerasčiau internete, tikri pokalbiai, kurių negalėčiau perskaityti jokioje knygoje. Žmonėms supažindinant mane su miestu, pastebėjau daugelį itin reikšmingų, tačiau nedidelių detalių.
Visi Kaune aplankyti muziejai buvo labai įdomūs, nors man jie pasirodė gan melancholiški.
