Šiuo metu rekonstruojama Vokiečių gatvė jau nebebus kaip buvusi ir tai ilgainiui taip pat taps jos istorijos dalimi. O belaukiant naujo jos atgimimo, sostinės 699-ojo gimtadienio proga, Vilniaus muziejus kviečia į parodą, kurioje į Vokiečių gatvę siekiama pažvelgti iš istorinės perspektyvos, atidengiant skirtingų žmonių bei laikotarpių kultūros, komercijos, laisvalaikio bei nusikaltimų sluoksnius.
Pasak Vilniaus muziejaus direktorės Rasos Antanavičiūtės, nors trečioji muziejaus paroda skirta vienai gatvei, tačiau rengiant ją daugiausia galvota apie žmones, kurie per ilgus šimtmečius kūrė šią gatvę ir joje gyveno.
„Pradžioje šią parodą net įsivaizdavome kaip išimtinai pasakojimą apie žmones, vaizduojant jų portretus ir per tai pasakojant gatvės istoriją. Tačiau galiausiai apsisprendėme pasakoti ir apie žmones, ir apie pastatus bei daiktus. Svarbiausia buvo, kad šioje parodoje dalyvautų šios gatvės gyventojai, kuriuos įtraukėm tiek į parodos pasakojimą, tiek ir į jos kūrimą.“
Svarbiausia buvo, kad šioje parodoje dalyvautų šios gatvės gyventojai, kuriuos įtraukėm tiek į parodos pasakojimą, tiek ir į jos kūrimą.
Paroda yra suskirstyta į aštuonias dalis, kurios atskleidžia Vokiečių gatvės tapatybės bei kaitos istoriją laikų tėkmėje. Gatvės pavadinimo istorija, gatvės kaip svarbios prekybos erdvės pasakojimas, laisvalaikio ir pramogų erdvė, skyrius apie kultūrą, taip pat lemtingą gatvės lūžio laikotarpį Antrojo pasaulio karo metais, kai neliko ne tik didžiosios dalies senųjų jos gyventojų, bet ir pastatų, skyrius apie struktūrinius gatvės pokyčius, taip pat liuteronų, vaikų bei nusikaltimų istorija.
Pasak Muziejaus vadovės, parodos ekspozicija apima laikotarpį nuo XIV amžiaus iki šių dienų, nuo seniausių archeologinių radinių iki daiktų, siekiančių XXI a. pradžią.
Vokiečių gatvės pavadinimas kildinamas iš „vokiečių miesto“ – erdvės, į kurią XIV amžiuje pradėjo keltis į Vilnių atvykę daugiausiai vokiečių kilmės pirkliai ir amatininkai. Vėliau pačioje gatvėje įsikūrė daugiausiai vokiška Vilniaus liuteronų bendruomenė ir dar iki XX a. vidurio į liuteronų-evangelikų bažnyčią ėjo daugiausiai vokiečių kalba kalbantys šios bendruomenės nariai. Būtent tai prisideda prie labai svarbaus šios gatvės, kaip multikultūrinės miesto erdvės, pasakojimo.
Gavę valdovo privilegiją, čia taip pat ėmė kurtis ir žydai. Ilgainiui XIX amžiuje ši miesto erdvė tapo miesto komerciniu centru su keliais viešbučiais, kavinėmis ir gausybe didesnių bei mažesnių parduotuvėlių.
Anot vienos šios parodos kuratorių Jurgitos Verbickienės, daugelio vilniečių sąmonėje Vokiečių gatvė yra susijusi su žydais. Tačiau parodos ekspozicijoje ši tema nėra išskirta.
Per vienos gatvės istoriją galime matyti ne tik atskiro žmogaus, konkrečios grupės tačiau ir viso miesto istoriją.
„Nematėme reikalo išskirti to, kas buvo savaiminė šio miesto dalis. Neatsitiktinai ir kiekvienoje iš aštuonių parodos dalių, vienaip ar kitaip atsispindi ir žydiška šios gatvės istorijos dalis. Tokiu būdu per vienos gatvės istoriją galime matyti ne tik atskiro žmogaus, konkrečios grupės tačiau ir viso miesto istoriją.“
Vienas iš netikėtų parodos eksponatų – tai penki spalvoti stikliukai, archeologų atrasti kasinėjant buvusios Didžiosios Sinagogos vietoje. Pasak J.Verbickienės, šie mažyčiai stiliukai mums pirmą kartą leidžia išvysti sinagogos spalvas.
Sovietmečiu Vokiečių gatvėje veikusios kavinės tapo kultūros žmonių susitikimų vieta. Tuometinėje Muziejaus gatvėje gyveno daug žinomų rašytojų ir menininkų.
Parodoje galima išvysti ir tokių eksponatų, kurie, tikėtina, bus rodomi tik šioje parodoje. Vienas jų – Vokiečių gatvėje gyvenusio poeto Marcelijaus Martinaičio sumeistrauta spinta iš prieš tai tame pačiame bute gyvenusio rašytojo Icchoko Mero paliktos spintos dalių.
Šią parodą lydės ir įvairūs renginiai. Vienas pirmųjų – susitikimas su Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projekto vykdytojais, kurie pristatys savo viziją bei planus, kokią šią gatvę išvysime 2023 metais, Vilniui minint 700 metų sukaktį.
