„Leidėjas Gerthardas Steidlas mano kūrybą atrado 2017-metais. Iki tol jis žinojo 20 ar 30 mano fotografijų. O kai atvykęs pamatė šimtus gerų ir nematytų darbų, liko labai nustebęs. Tuomet mes ir pradėjome kartu labai intensyviai ir produktyviai darbuotis ir per ketverius metus išleidome tris knygas. Jei ne pandemija, būtume padarę dar daugiau“, – 15min pasakojo A.Sutkus.
Bendražmogiškos patirtys
Pirmasis albumas „Planet Lithuania“ buvo išleistas didžiulio dėmesio sulaukusiai fotomenininko retrospektyvinei parodai „Kosmos“, kuri buvo eksponuojama 2018 metų pabaigoje Nacionalinėje dailės galerijoje. Fotografijų knyga, kurioje tarp žymiausių A.Sutkaus darbų buvo pirmą kartą publikuojama ir nemaža dalis iki tol niekur nerodytų darbų, išleista 3 tūkst. egzempliorių tiražu ir platinta net 37 pasaulio šalyse. Pasak A.Sutkaus, šio albumo tiražas ištirpo per dešimt savaičių, todėl leidykla ne tik padarė naują leidimą, bet ir ėmėsi jo archyvo iš pagrindų.
Kiekvienas kūrėjas turi daryti taip, kaip jam liepia širdis. Mano kelias buvo būtent toks: iš meilės žmonėms
Paklaustas, ką šiuose darbuose atrado vakariečiai, A.Sutkus pažymėjo, kad jo darbai yra ne apie sovietmetį, bet apie bendražmogiškas patirtis: „Gal žmonės yra pavargę nuo modernaus meno, kuriame yra daug destrukcijos. Žinoma, kiekvienas kūrėjas turi daryti taip, kaip jam liepia širdis. Mano kelias buvo būtent toks: iš meilės žmonėms.“
Naujausiame albume skirtame vaikystės temai, iš 160 fotografijų sukurtų 1959–1978 metų laikotarpiu, apie pusę yra niekada anksčiau neeksponuotos ir nepublikuotos.
Fotomenininko A.Sutkaus teigimu, knygos sudarytojas Thomasas Schirmböckas visiškai kitaip žvelgia į šias nuotraukas – be emocinio prisirišimo, ilgesio, nepaisydamas mus kartais dar varginančių tabu. „Štai kodėl man ir pačiam be galo įdomu pamatyti, ką atsirenka leidėjas bei sudarytojas į knygą, kaip jie mato šiuos darbus, kas šiose fotografijose labiausiai jiems krenta į akis. Tai tartum galimybė į savo paties archyvą pažiūrėti kito žmogaus akimis. Ir tai mane be galo džiugina“.
Tai tragiškas ir niūrus dviejų kartų vaikystės simbolis – su karo kvapu, trėmimais, mirtinais pavojais, alkiu ir vargu.
Fotografas atkreipė dėmesį į leidėjų pasirinktą nuotrauką viršeliui, kurios jis pats niekada nebūtų eksponavęs, o juo labiau, dėjęs į viršelį. „Tačiau dabar aš ir pats kitaip matau šį darbą, jo simbolizmą. Du vaikai, vienas jų ant sūpynių, o šalia laukia dvi kilpos... Tai tragiškas ir niūrus dviejų kartų vaikystės simbolis – su karo kvapu, trėmimais, mirtinais pavojais, alkiu ir vargu“, – pasakoja A.Sutkus.
Idealisto žvilgsnis
Pats fotografas daugiausia dirbo septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kaip pats teigia, tuomet, kai dar buvo kupinas idealizmo, švaros, veikiamas perskaitytų knygų bei savo paties prisiminimų. „Kai nuėjau dirbti į Fotomenininkų draugiją, teko jau laviruoti, suktis, taikstytis. O ir kūrybai laiko buvo mažiau. Jei ką padarydavau sau, tai ne visada ir spėdavau įsižiūrėti, atsirinkti darbų. Todėl dabar viso archyvo vis dar negaliu išsemti“, – juokėsi A.Sutkus.
Vaikai gyvena savo planetoje, kurią suaugusiems sunku suprasti ir patirti.
Pasak knygos „Vaikystė“ sudarytojo Thomaso Schirmböcko, „žvelgiant Antano Sutkaus akimis, šio pasaulio, kurį jis visų pirma vaizduoja Lietuvos vaikų paveiksluose, vaikai gyvena savo planetoje, kurią suaugusiems sunku suprasti ir patirti. Vaikų emocijos, lyginant su suaugusiųjų, yra mažiau apsimestinės. Tas tiesiogiai juntamas nuobodulys, užsisvajojimas, liūdesys, agresija, džiaugsmas bei tyras prisirišimas Sutkui leidžia lengviau įprasminti egzistenciją: „Visada bandžiau fotoaparatu suprasti mane supantį pasaulį“ – yra sakęs fotografas“.
Beje, vaikystės temai skirtas albumas yra ne atsitiktinis A.Sutkaus kūrybinėje biografijoje. 1995 m. Lietuvoje išleistas parodos „Basų kojų nostalgija“ katalogas, kurioje nemažas dėmesys kaip tik ir buvo skirtas vaikams.
Nors pats autorius savo kūryboje dažnai kalba apie graudžius, melancholiškus dalykus, tačiau jis pats nenuteikia žiūrovo pesimistiškai, nes, kaip yra teigęs Stanislovas Žvirgždas, „autoriaus tikėjimas žmonėmis, jo humanizmas išsikristalizuoja iš karčios, negailestingos, tiesmukos tiesos, iš dramatiškų žmogaus gyvenimo prieštaravimų ar susidūrimų. Mažame gyvenimo fragmente per trumpą laiką autorius įžvelgia visą žmogaus egzistencijos sudėtingumą ir esmę, apnuogina mūsų pačių vidinį pasaulį, išvaduoja psichiką nuo dvasinių perkrovų, sprendžia gilias ir slėpiningas būties problemas“.
Kalbėti vaikų kalba
„Daug kas čia iš mano paties kaimiškos patirties, to gražaus laiko kaime pas senelius prie Nemuno, – 15min pasakojo A.Sutkus, – Čia daug džiaugsmo, svajonių, šviesos, žaismingumo. Nors yra ir skausmo, liūdesio, užtenka prisiminti „Aklą pionierių“ ar kai kurios kitus darbus, kurių sovietmečiu net nedrįsau rodyti“, – teigia A.Sutkus.
Turėjai nusileisti iki jų lygio, priklaupti, prisėsti, tapti kaip jie ir kreiptis jų pačių kalba. Mano primoji užsienio kalba buvo vaikų kalba...
Jo nuotraukose vaikai puikiai žino, kad yra fotografuojami: jis tai daro ne paslapčiomis, tačiau bendraudamas su jais. Paklaustas, kaip jam pavykdavo užmegzti kontaktą su vaikais, A.Sutkus nedvejodamas atsako: „Turėjai nusileisti iki jų lygio, priklaupti, prisėsti, tapti kaip jie ir kreiptis jų pačių kalba. Mano primoji užsienio kalba buvo vaikų kalba... Pamenu, vieno vaikiuko, einančio į darželį, paklausiau, ką jie ten veikia. O tas man atsakė: „Kalbam nešąmoneš...“ Tad tokia kalba turi ir atsakyti...“
Pasak fotografo, per pastarąjį dešimtmetį daug dirbdamas su savo archyvu ir matydamas, kiek ten visko dar yra, jis pažymėjo, kad galima būtų dar bent tris ar keturias vaikų fotografijų knygas sudaryti, kurios savo kokybe ir įtaiga nebūtų prastenės už šią.
Leidykla „Steidl“ šiuo metu jau baigia rengti ketvirtąją A.Sutkaus knygą „Street life“, skirtą miesto bei kaimo gatvės fotografijai. O pats menininkas atrinkinėja darbus dar vienam albumui, kurio tema – Moterys.
