Lukiškių aikštės koncepcija, kaip ji išdėstyta priimtuose nutarimuose, kituose dokumentuose ir rezoliucijose, konkursų sąlygose, nedera su Vyčio simbolika, kuri, kad ir nėra labai apibrėžta, tačiau jau įsitvirtinusi lietuviškoje savivokoje. Sprendžiant objektyviai, Lukiškių aikštės perprasminimo ir įprasminimo projektams Vytis kaip raitelis ant žirgo netinka. Kad Vytis derėtų prie Lukiškių aikštės, turi būti pakeista aikštės idėja, o jei siekiama likti prie tokios aikštės kaip sumanyta, tai reikėtų atsisakyti Vyčio kaip jos simbolio.
Paminklui Lukiškių aikštėje numatytas tam tikro atminties simbolio vaidmuo. Jei tas paminklas būtų Vytis, jis turėtų šią simbolinę funkciją perimti ir atspindėti. Tačiau Vytis turi savą simboliką.
Paminklui Lukiškių aikštėje numatytas tam tikro atminties simbolio vaidmuo. Jei tas paminklas būtų Vytis, jis turėtų šią simbolinę funkciją perimti ir atspindėti. Tačiau Vytis turi savą simboliką. Pirmiausia tai yra ženklas herbe ir vadinamojoje istorinėje Lietuvos vėliavoje. Taip jis simbolizuoja visą Lietuvos valstybę ar politinę jos istoriją. Bet kurio dalinio reiškinio suvytinimas reikštų Vyčio sumenkinimą ar net pažeminimą. Pavyzdžiui, politinė tauta būtų papiktinta, jei Vytis atsirastų ant grietinės indelio.
Vytis nėra vien herbo ženklas. Jis net šia, valstybine prasme nėra „švarus“ simbolis, ant kurio, užvilkus bet kurias prasmes, jos gražiai nugultų, nesukeldamos prieštarų. Vytis jau yra savitai susietas su lietuviškąja tapatybe, joje užima gana ryškią vietą.
Juozas Girnius iš karto po karo svarstė lietuviškojo charakterio problemą, Rūpintojėlį ir Vytį išskirdamas kaip du lietuvio dvasios simbolius: „Rūpintojėlis – lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis, Vytis – lietuvio dvasios didvyriškumo simbolis. [...] Nebūtų Vyčio, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų toks užguitas – tiktai vergiškos dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, tasai pats Vytis atrodytų toks brutalus – tiktai barbariškos dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas“. Girnius pateikė aiškinimą, kuris skatina patį lietuviškumą ir lietuviškąją tapatybę matyti ir vertinti per Vyčio simbolinę prizmę.
Vyčio (o drauge ir Rūpintojėlio) temą dabartinėje Lietuvoje atgaivino ir naujai įprasmino Gintaras Beresnevičius. Jis ir dabartines lietuviškojo charakterio apraiškas, nesitvėrimą Lietuvoje ir net alkoholizmą aiškino per Vyčio simbolį. Vytis (kaip ir lietuviškasis charakteris) reiškia didelę jėgą: „Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvilkčius. Mums per mažai Lietuvos. Mes ramiai jaučiamės tik tada, kai plečiame įtakas. Vytis ramus tik balne, raitelio vieta ant žirgo“. Vyčio ir Rūpintojėlio kaip lietuviškosios tapatybės simbolių aiškinimai pasirodė ne viename publicistiniame rašinyje ir mokslinėse studijose. Kalbant apie Vytį, jį pateikiant kaip simbolį viename ar kitame kontekste, juo labiau – jį statant ant postamento svarbioje miesto aikštėje, negalima apeiti jau susiformavusių prasmių. Vytis siejamas su karingumu ir net barbarišku veržlumu, brutalia jėga. Jo vitališkumas pasipriešina civilizacijai ar net leidžia joje įsitvirtinti. Vien Rūpintojėlis tokiam Vyčiui suteikia subtilumo, o jo brutalią jėgą praplečia kontempliacijos gilumu. Ši simbolika gali būti siejama su laisve kaip brutaliu išsilaisvinimu iš priespaudos ar priešų jungo.
Vytis, karys ant žirgo, yra paradoksalus kaip paminklas. Pats būdamas simboliu, jis nesileidžia būti įsimbolinamas. Konkrečia istorine prasme Vytis nereiškia nieko ir reiškia viską. Jis nebūtų paminklas konkrečiam valdovui ir jo galbūt mylimam žirgui, su kuriuo šis ne kartą leidosi į žygius. Vytis nėra sietinas su konkrečia karine pergale. Jis spinduliuoja prasmės perteklių, ir jame gali išsitekti bet kuris valdovas, mūšis, net ir bet kuris žirgas, įskaitant žemaituką. Visiškai netinka Vytį lyginti su kitose šalyse ar net Lietuvoje pastatytais paminklais konkretiems valdovams ar konkrečioms pergalėms atminti. Simboline prasme Vytis apima visas pergales.
Vytis, karys ant žirgo, yra paradoksalus kaip paminklas. Pats būdamas simboliu, jis nesileidžia būti įsimbolinamas.
Idėja kaip paminklą statyti Vytį rodo ne tiek stiprios tautinės ir valstybinės savivokos buvimą, kiek tautinės tapatybės painiavą. Norint konkrečiai įsimbolinti tam tikrą erdvę, daug aiškiau būtų pasirinkti konkretų įvykį, veikėją ar anksčiau dar nenaudotą ir prasmių neprisotintą simbolį. Lukiškių aikštės paminklas, kaip rodo priimti sprendimai, turi turėti itin savitą simbolinę reikšmę.
Lukiškių aikštės funkcijos nuo pat projekto formavimo pradžios siejamos su žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ar laisvės kovose paminėjimu. 1999 m. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Nutarime labai mažai pasakyta, kam aikštė turi būti skirta. Numatoma, kad ji būtų „formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“. Aikštės įprasminimas siejamas su jau esančia 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lenta ir akmeniu „Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui“. Numatomas aikštės sutvarkymas siejamas ir su planuojamu Lietuvos laisvės kovų memorialu buvusiuose KGB rūmuose.
Kituose dokumentuose numatomas pastatyti paminklas taip pat siejamas su memorialu kovotojams už Lietuvos laisvę. Kultūros ministerija, paskelbdama paskutinį konkursą, formulavo panašiai, nors ir neakcentuodama žūties už laisvę. Memorialas būsiąs skirtas „kovotojų už Lietuvos laisvę atminimui“ įamžinti.
Šiais metais Seimas beveik vieninga balsavusiųjų dauguma priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“. Rezoliucijoje primygtinai raginama aikštėje iki 2018 m. vasario 16 d. pastatyti ir atidengti paminklą „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“.
Paminklas Lukiškių aikštėje, net jei tai įvardijama bendriau, numatytas kaip memorialas kovojusiems ir žuvusiems, atidavusiems gyvybę už Lietuvos laisvę. Daugelis šalių turi tokias aikštes, kuriose paprastai stovi garbės sargyba. Tokia aikštė ir toks memorialas iš tiesų būtų reprezentacinė vieta, prie kurios atvyktų užsienio delegacijos, dėtų gėles, užuot važiavę į Antakalnio kapines. Būtent taip apie reprezentacinės aikštės būtinumą yra pasisakę aukšti valstybės pareigūnai.
Aikštės memorialo kaip paminklo (kritusiems) laisvės kovotojams idėja kažkuriuo metu tapo sudėta ar net suplakta su idėja aikštėje pastatyti Vyčio paminklą. „Vyčio paramos fondas“ su užmoju ėmėsi tai įgyvendinti. Taip pat ir minėtoje Seimo narių rezoliucijoje nurodoma „pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“. Nuo kovo mėnesio pareiškimuose minima ir „Vilmorus“ šių metų kovo mėnesio apklausa. Į jos užduotą vienintelį klausimą, ar pritaria Vyčio paminklui Lukiškių aikštėje, 76% apklaustųjų atsakė teigiamai.
Vyčio paramos fondas suorganizavo konkursą ir veikiausiai tikėjosi, surinkęs lėšų paminklui, apeiti platesnę visuomenės diskusiją, gauti visus reikiamus sprendimus Vyčiui pastatyti ir galiausiai padėti šioje istorijoje tašką.
Emilija Pliaterytė ant savojo žirgo būtų daug aiškesnis laisvės, kovos už laisvę ir žūties už Lietuvą įsimbolinimas nei Vytis.
Tačiau Vytis, kuris pats yra simbolis, netinka būti simboliu kitam įsimbolinimui. Norint kovotojams už laisvę pastatyti monumentalų paminklą, geriausia pasirinkti kokį konkretų įvykį ar asmenį, galiausiai – ir konkretų žirgą. Emilija Pliaterytė ant savojo žirgo būtų daug aiškesnis laisvės, kovos už laisvę ir žūties už Lietuvą įsimbolinimas nei Vytis.
Istorinės vėliavos ir herbo Vytis yra pernelyg svarus ir reikšmingas simbolis, kad būtų suvestas vien į laisvės kovas. Valstybė, kurią simbolizuoja jos herbas, apima daug plačiau ir daugiau nei laisvės didvyrių kovos ir žūtys. Nors rudenį pradėtoje platinti peticijoje „Pareiškimas dėl Lukiškių aikštės memorialo“ ir kalbama, kad numatytas paminklas skirtas kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę didvyriams, tačiau pati peticija gina „Lietuvos valstybingumą simbolizuojantį ir teigiantį“ paminklą. Užsimojus palaikyti Vyčio paminklą, net nepaisant peticijos autorių valios, Vyčio simbolika ima sprogdinti pradinį gana konkretų ir aiškų Lukiškių aikštės sumanymą: nuo kovų ir žūčių pereinama prie valstybės simbolizavimo.
Kad Vytis nedera su paminklu atidavusiems gyvybę už Lietuvos laisvę, išsprūsta ir didžiausiems Vyčio pastatymo Lukiškėse šalininkams. Vyčio paramos fondo socialiniame forume regime pasisakymų apie Vytį kaip „dvasinį riterį“, kaip „raitelį, kurio pasirodymas lemia pergalę“. Kaip skelbia Fondo plakatas, „Laisvė ne dovana – amžina kova už ją“. Šis laisvės ir kovos supratimo kontekstas rodo Vytį kaip simbolį nuolatinės kovos, – ir ne vien mūšio lauke, ir ne vien matomos.
Dar toliau svarstymuose Vyčio simbolikos tema nuėjo istorikas, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos docentas Arūnas Vyšniauskas. Jis Kultūros ministerijos ką tik pasibaigusiam konkursui pateikė koncepcinį pasiūlymą „įamžinti Lietuvos karžygio ir Tamsos riterio kovą – dinamiška kompozicija, kurioje dominuoja šviesusis baltas ginkluotas raitelis (jei norite – Vytis), įveikiantis tamsųjį priešą“. Vytis čia jau būtų Lietuvos karžygys lietis. Tokią idėją inspiravusi Vytauto Banio iliustracija ant Juozo Jurginio 1958 m. „Lietuvos TSR istorijos skaitinių“ viršelio, rodanti lietuvio karžygio kovą su kryžiuočiu.
Kai jau kalba pasisuko apie Vytį, jis ėmė nebeišsitekti tragiškai garbingoje kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę simbolikoje. Jis ėmė paskui tempti savas simbolines reikšmes, rodytis kaip universalus lietuvių kovų simbolis, kaip simbolis pergalingos kovos, rodančios amžiną Lietuvos tvarumą ir veržlumą.
Vyčio kaip karžygio ant žirgo suplakimas su Lukiškių aikštės idėja kuria didelį prasminį ir simbolinį disonansą. Vytis galėtų būti kuriamo memorialo dalis ar elementas, jam suteikiantis savitų prasmių. Tačiau, aikštėje pastačius Vytį, jau ir taip šlubuojanti laisvės didvyriškumo reprezentacijos samprata taptų visiškai neperregima.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.7
