1893 m. Minske gimęs dailininkas 1911 m. įstojo į Sankt Peterburgo karo akademiją, inžinieriaus specialybę. Pirmajame pasauliniame kare neteko rankos ir kojos. Mokslus W.Strzeminskis tęsė Maskvoje, kur susipažino su Kazimiru Malevičiumi ir Vladimiru Tatlinu. Su savo žmona, skulptore Katarzyna Kobro, W.Stzreminskis netrukus prisijungė prie neilgai tegyvavusios menininkų grupės UNOVIS veiklos.
1921 m. W.Strzeminskis persikėlė į Vilnių, čia rengė piešimo pamokas.
Ekspozicija provokavo žiūrovą – prie įėjimo buvo išdėlioti spalvotų peizažų atvirukai, su prierašu „tiems, kurie mene ieško gražių gamtovaizdžių“, o greta buvo sudėti avangardinio meno leidiniai.
Svarbus reiškinys Lietuvos dailės pasaulyje buvo 1923 m. gegužės 20 d. surengta „Naujojo meno“ paroda, su kuria į Vilnių pirmą kartą įžengė dailės avangardas – kubizmo, suprematizmo, konstruktyvizmo pavyzdžiai. Parodą organizavo lietuvių modernistas Vytautas Kairiūkštis drauge su W.Strzeminskiu, jiedu susipažino besimokydami Maskvoje.
„Naujojo meno“ parodoje vyravo konstruktyvizmo link krypstantys kūriniai, buvo eksponuojami įvairūs darbai – nuo paveikslų iki architektūros bei grafinio dizaino projektų. Ekspozicija provokavo žiūrovą – prie įėjimo buvo išdėlioti spalvotų peizažų atvirukai, su prierašu „tiems, kurie mene ieško gražių gamtovaizdžių“, o greta buvo sudėti avangardinio meno leidiniai. Organizatoriai taip pat siekė aktyvaus dialogo su lankytojais, pats V.Kairiūkštis budėjo parodos metu ir žiūrovams komentuodavo eksponuojamus kūrinius.
Spaudoje netrūko atviro šaipymosi iš parodos dalyvių ir teiginių, jog kvadratėlių, stačiakampių ir rutulių kombinacijos nėra menas.
Deja, paroda vietinių kritikų nebuvo įvertinta teigiamai. Spaudoje netrūko atviro šaipymosi iš parodos dalyvių ir teiginių, jog kvadratėlių, stačiakampių ir rutulių kombinacijos nėra menas. Kritikos gūsis palietė ir V.Kairiūkštį, kuris vėliau savo laiške dailės istorikui ir kritikui Pauliui Galaunei rašė: „Pamatėm, kad Vilnius – baisiai provincialus, davatkų miesčiukas, kur visai nesiinteresuoja dailės dalykas“.
W.Strzeminskis tapo vienu iš avangardistų grupės „Blok“ (kubistų, suprematistų ir konstruktyvistų bloko) įkūrėjų, taip pat prisidėjo prie grupių „Prasens“ ir „a.r.“ suformavimo. Persikėlęs į Lodzę, įkūrė Aukštąją meno mokyklą, kurioje pats dėstė, rašė teorinius veikalus, kurių garsiausias – revoliucinga knyga „Vaizdo teorija“.
Strzeminskis buvo įsitikinęs, jog pasaulyje jau egzistuojančių formų reprodukavimas negali būti laikomas nei kūryba, nei menu.
Autoriaus sukurta unizmo teorija rėmėsi kūrinio vienovės idėja. Tapyboje tai reiškė koncentravimąsi į paveikslą kaip plokščią, rėmu apibrėžiamą ir nuo aplinkos atskirtą uždarą objektą, kuriam galioja tik jam vienam sukurtos taisyklės. Pabrėždamas paveikslo plokštumą, dalininkas atsisakė erdvės gilumos iliuzijos ir dinamiškumo, taip neigdamas figūratyvumą – Strzeminskis buvo įsitikinęs, jog pasaulyje jau egzistuojančių formų reprodukavimas negali būti laikomas nei kūryba, nei menu.
1950 m., nepritardamas stalinistinei meno politikai, W.Strzeminskis neteko vietos Lodzės meno akademijoje, buvo išbrauktas iš Menininkų sąjungos sąrašų. Praradęs galimybę dirbti, menininkas buvo pasmerktas skurdui ir badui, tačiau iki pat mirties laikėsi savo meninių principų.
Laiške lenkų poetui Julianui Przybośui jis rašė: „Komunizmas meną verčia steriliu, jis priešiškas ne tik naujoms meno formoms, bet menui apskritai. Kol neatseksime visų socialinių ir ideologinių modernaus meno padarinių – formos logikos – tol tai kabos vakuume ir negalės rasti jokio socialinio tęstinumo“.
