Prabangos ir istorijos liudytojas
Muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji rinkinių kuratorė Eglė Tarvainytė pristatė iššūkius, su kuriais teko susidurti restauruojant eksponatus: „Kai kurie objektai buvo labai prastos būklės – ilgalaikis eksponavimas, drėgmės svyravimai ir transportavimas padarė savo. Tačiau mums buvo labai svarbu ne tik išsaugoti šiuos kūrinius, bet ir atkurti jų pirminį grožį.“
Vienas įspūdingiausių restauruotų eksponatų – Venecijos tipo veidrodis su dviem sieniniais šviestuvais, į muziejų tarpukariu buvo atgabentas iš Vilkėnų dvaro. Iš Murano stiklo pagamintas veidrodis išsiskiria itin sudėtinga gamybos technologija ir dekoratyvumu. Jo rėmas išraižytas augaliniais motyvais, o stiklo paviršių puošia subtilus graviravimas.
„Šio veidrodžio būklė kėlė didelį nerimą – jis buvo stipriai pažeistas, metalo konstrukcijos surūdijusios, o stiklo fragmentai deformavęsi. Kilo reali grėsmė, kad be skubios restauracijos šis vertingas objektas bus prarastas,“ – pasakojo E. Tarvainytė.
Restauracijos procesas buvo sudėtingas ir apėmė ne tik fizinį tvarkymą, bet ir išsamius tyrimus. „Norėdami išsiaiškinti, ar šis veidrodis tikrai yra XVII a. Venecijos meistrų kūrinys, konsultuotasi su Murano stiklo specialistais Italijoje. Tai padėjo geriau suprasti jo gamybos technologiją,“ – pažymėjo muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji rinkinių kuratorė. Veidrodžio atnaujinimo darbus atliko Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centro specialistai, kurie atstatė stiklo fragmentus, sutvirtino rėmą ir atkūrė autentišką šviestuvų išvaizdą.
Dabar restauruotas veidrodis su šviestuvais puošia atnaujintą Žemaičių muziejaus „Alka“ Istorinės ekspozicijos Dvarų salę. „Šis objektas lankytojams palieka didelį įspūdį – jis simbolizuoja dvarų prabangą ir meistrystę,“ – akcentavo E. Tarvainytė.
P.Smuglevičiaus paveikslas – didžiulio formato meno kūrinys
Dar vienas ypatingas eksponatas, kurį muziejus atkūrė – tai Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Agripina perkelia savo vyro palaikus į tėvynę“.
Šis monumentalus kūrinys (345 x 518 cm) pasakoja apie Romos imperijos istoriją, perteikdamas emocingą Agripinos kelionę su velionio vyro urna.
P. Smuglevičius nutapė daugiau nei keturiasdešimt natūros dydžio figūrų, sujungdamas jas į įspūdingą, jaudinančią kompoziciją. Pagrindinę heroję dailininkas pavaizdavo pačiame centre. Jam puikiai pavyko atskleisti moterišką Agripinos žavesį ir jos dvasios stiprybę, derančią Romos imperatorių Julijų–Klaudijų dinastijos atstovei ir pirmojo Romos imperatoriaus Augusto anūkei, lydėjusiai vyrą karo žygiuose, su juo išvykusiai ir į Sirijos provinciją. Dėvėdama baltą gedulo apsiaustą, Agripina žengia pirmuosius žingsnius Brundusiumo žeme, prie krūtinės glausdama urną su vyro pelenais.
Pasak menotyrininkės Dalios Tarandaitės, P. Smuglevičius puikiai perteikė istorinę įtampą, išlaikydamas klasicizmo stilistiką. Monumentalios figūros, griežtas kompozicijos planas ir išryškinta emocinė įtampa paveiksle sukuria ypatingą atmosferą. Tai vienas svarbiausių tarpukariu įsigytų Žemaičių muziejaus meno kūrinių.
Konkretaus užsakovo nutapyti didžiulio formato drobę autorius neturėjo, todėl menotyrininkai įžvelgia pačiam dailininkui svarbių idėjų, asmeninių intencijų raišką. Prieš mirtį paveikslą P. Smuglevičius paliko savo mokiniui Mykolui Juzefavičiui, kurį jis vėliau pardavė Varšuvos kolekcininkui Serakowskiui. Vėliau drobė pateko į Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus rinkinį. Šis ją dovanojo vyskupui Motiejui Valančiui. Vyskupijos centrą perkeliant į Kauną, paveikslas liko Varniuose.
Po vyskupo mirties kūrinį nusipirko Pavandenės dvaro savininkas Viktoras Sakelis, kurio sūnus Zigmantas 1930 m. paveikslą padovanojo Žemaičių muziejui „Alka“. Tarpukario Lietuvoje jis jau tuomet buvo vertinamas kaip išskirtinis meno kūrinys. Ilgus dešimtmečius paveikslas buvo pagrindinis muziejaus Dailės salės eksponatas, o dabar ši salė pavadinta Pranciškaus Smuglevičiaus vardu.
2021 m. paveikslas buvo išvežtas į Vilnių, kur jį eksponavo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija trejus metus, o 2024 m. paveikslas buvo pargabentas į Telšių ir dalis restauravimo darbų atlikta pačiame muziejuje.
Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė džiaugiasi, kad restauravimo metu lankytojai galėjo stebėti patį procesą. „Tai buvo ne tik techninis darbas, bet ir edukacinė galimybė – lankytojai galėjo iš arti pamatyti, kaip atgimsta meno kūrinys. Tai praplėtė supratimą apie kultūros paveldo išsaugojimą,“ – pasakojo įstaigos vadovė. Kokie darbai atliekami restauruojant paveikslą, stebėjo Telšių meno mokyklos mokiniai ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentai.
Vadovaujantis profesionalų restauratorių patarimais, siekiant ilgalaikio teigiamo poveikio bei stabilumo drobei ateityje, nuspręsta nerestauruoti esamo medinio porėmio, o pagaminti naują aliuminio konstrukcijos porėmį. Tokia praktika, pasak restauratorių taikoma Europoje, taip pat ji žinoma ir Lietuvoje. Naują aliuminio konstrukcijų porėmį paveikslui sukūrė Krokuvos porėmių dirbtuvių meistras Henryk Arendarski. Ši technologija užtikrina ilgaamžiškumą ir leidžia išlaikyti paveikslo stabilumą.
Kultūros paveldas – ateities įkvėpimas
Restauruotas paveikslas grįžo į muziejų 2024 m. ir tapo ekspozicijos puošmena. Restauracija ne tik leido išsaugoti šį meno kūrinį, bet ir prisidėjo prie jo iškilimo kaip vieno svarbiausių Žemaičių muziejaus „Alka“ eksponatų.
„Tai nėra tik meninis objektas – jis atspindi Lietuvos kultūros istoriją ir simbolizuoja mūsų pareigą saugoti praeities paveldą“, – pabrėžė direktorė E. Stonkevičienė. Atkurtas paveikslas, kaip ir Venecijos veidrodis, kviečia Žemaičių muziejaus „Alka“ lankytojus susipažinti su Lietuvos dvarų prabanga bei meistrystės tradicijomis.
