5-oje NDG salėje pristatoma per 130 lietuvių kilmės amerikiečių fotografo Jono Dovydėno nuotraukų, užfiksuotų kelionėse po Afganistaną ir Pakistaną. Vykdydamas projektą daugiau nei 20 metų ir apsilankęs šalyje bemaž 11 kartų (1985–2010), autorius įamžino ne tik šalies gamtą ir gyventojų kasdienybę, bet ir afganų kovotojus bei tarptautinių pajėgų karius. Chronologiškai sudėliotą pasakojimą J.Dovydėnas gana tendencingai iš etnografinės dokumentikos paverčia politiniu liudijimu. Kelis dešimtmečius fiksuojami procesai žymi partizaninį karą su sovietų okupantais ir mėginimą kurti taikų tarptautinės bendruomenės prižiūrimą gyvenimą.
Akivaizdu, kad ši paroda tapo nemenku iššūkiu parodos kuratorėms Godai Aksamitauskaitei ir Ievai Mazūraitei-Novickienei. Ir ne tik todėl, kad paroda gali būti pražiūrėta (praleista, neaplankyta, neištyrinėta) ir nustelbta šalia veikiančios Antano Sutkaus „Kosmos“, bet ir todėl, kad panašius vaizdus esame pražiūrėję kone kiaurai, dideliais kiekiais ir įvairiais pavidalais.
Įgavę savotišką žvilgsnio imunitetą tapome nebeimlūs ne tik problemos mastui, bet ir paklaidoms tarp to, kokį Afganistano vaizdą mūsų sąmonėse suformavo nesustabdomas informacijos srautas iš „karštųjų taškų“, ir tų kadrų, kuriuos iš didelio fotografo archyvo atrinko parodos kuratorės.
Vis dėlto, nesunku pastebėti, kaip bandant paneigti tam tikrus stereotipus čia kur kas poetiškiau nei žiniasklaidoje formuojamas dulkėtos šalies kasdienybės naratyvas.
Kur kas įvairesnė gamta – ne tik kalnų pilkžemiai ir dideli pustomų smėlynų plotai. Kur kas ironiškiau atrodo vakarietiškos paramos inkliuzai ir peršamas gyvenimo būdas. Be viso to, išvalydamas vaizdą nuo tiesioginės grėsmės, fotografas objektyvą nukreipia tik į karo įrankius arba skaudžius padarinius – traumas, paženklinusias žmonių kūnus ir jų gyvenimus. Praleisti atviros kovos vaizdai žiūrovams suteikia privilegijuotą poziciją – globalios destrukcijos akivaizdoje galimybę išlikti saugiam, nematomam, nepaveiktam.
Įsistebeilydamas į vietinių gyventojų, vaikų ir kovotojų akis, pražiūrėdamas net pro skulptūriškas moterų burkas ar hidžabus, J.Dovydėnas su portretuojamaisiais mezga betarpišką ryšį, tačiau neišvengia „karinio turisto“ žvilgsnio. Tokio, kuriuo, kaip rašoma parodos anotacijoje, įvykius mato „čia atvykęs Vakarų pasaulio žmogus“. Ko gero, būtent toks žvilgsnis misijas Afganistane atliekančius kariškius natūraliai įaugina į šalies peizažą. Paradoksalu, kad dėl smėlinio kamufliažo jie šioje vietoje pradeda pritapti kur kas labiau nei patys vietiniai.
Štai čia iškyla šalies reprezentacijos problema, apie kurią tiek daug ir jautriai kalbame Lietuvoje, bet taip retai susimąstome kitų šalių atžvilgiu. Kalba eina apie šalis-išimties zonas, prie kurių įvaizdžio formavimo kartais prisidedame ir mes.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti ir fotografo Andew Mikšio projektas „Tulips“, kuriame šiuolaikinę Baltarusiją menininkas fiksavo kaip savotišką sovietinių reliktų antikvariatą, paklūstantį „egzotiškos“ estetikos išsiilgusiai vakariečio akiai. Nors Baltarusija nėra Afganistanas, o manipuliavimas įvaizdžiais ir simboliais J.Dovydėnui nėra būdingas, vis dėlto visi panašūs projektai ar vietos tyrinėjimai, daugiau ar mažiau pasmerkti selektyviam menininko žvilgsniui ir subjektyviam požiūriui.
Net jei apie migracijos krizę lietuviškoje žiniasklaidoje nebekalbama tiek daug, ši paroda yra aktuali ir reikalinga akistata su reiškiniais, procesais ir įvykiais, kurie vyksta toli, bet su Lietuva turi labai tiesioginį ryšį. SSRS ir Afganistano karas palietė daug lietuvių šeimų, mat iš jų kaip rekrūtai į armiją buvo paimti bent keli tūkstančiai jaunų vyrų. O pats J.Dovydėnas šio projekto ėmėsi ieškodamas paralelių tarp Lietuvos ir Afganistano partizaninių judėjimų.
Tačiau tam, kad paroda neapsiribotų tik deklaratyviais ir savipakankamais vaizdais (fotografijos Lietuvoje jau buvo eksponuotos 2005 m.), jai pritrūko akylesnio įkontekstinimo ir priartinimo prie šiandienos.
Ypač atsižvelgiant į tai, kad dar šiemet Krašto apsaugos ministerija nusprendė padidinti mūsų šalies karinį indėlį į NATO vadovaujamą tarptautinę operaciją Afganistane.
Kiek Lietuva pajėgi išspręsti ten kylančias problemas ir kaip su mūsų investicijomis elgiasi vietos gyventojai? Kokia vietinių ir tarnaujančių moterų situacija? Visi šie klausimai paprastai skirti svarstymams ne galerijose, bet kaip niekada tikiu, kad būtent tokios parodos gali tapti pretekstu kalbėti apie procesus tik iš pirmo žvilgsnio nutolusius nuo meno ir mūsų šalies.
Net jei konceptualiai parodos eksponatus bandyta sugrupuoti juos iškabinant ant skirtingomis spalvomis nudažytų erdvės sienų, šis sumanymas pačioms fotografijoms padėjo minimaliai. Tiesa, spalviniai gelsvos, melsvos ir pilkos kontrastai labai primena Indrės Šerpytytės kūrinį „2 spalvos sekundės“, kai menininkei internete ieškant Islamo valstybės įvykdytų egzekucijų vaizdų, Google sistema ekrane parodė tik fotografijose vyravusios spalvos stačiakampius.
Galų gale, net pačios vienodo formato ir išimtinai tik horizontalios fotografijos NDG veikiančioje parodoje primena Google vaizdų paieškos sąsiuvinį. Gali būti, jog tam, kad vaizdus iš tiesų pamatytumėme, būtų pakakę juos ištraukti iš įprasto jų matymo formato ar patogaus akių lygio.
Akivaizdu, kad konfigūracijų, kaip galėtų atrodyti ši paroda, apkeitus, padidinus, sumažinus, iškadravus ar tiesiog kitaip ir kitur darbus išeksponavus – gali būti begalybė. Kita vertus, pasirinktas minimalus ir lakoniškas jos išpildymas yra ne ką mažiau iškalbingas metodas papasakoti apie labai triukšmingus procesus, apie tai, kiek mažai žinome apie šiandieninį Afganistaną ir kokie nebeįgalūs mūsų persisotinusiai akiai darosi vaizdai. Atrodo, kad „11 kelionių į Afganistaną“ liudija ir tai, kad fotografijos parodas kuruoti darosi kaip niekada sudėtinga, o gal net bereikalinga?
