G.Oškinytė-Eimanavičienė 1942 metais gimė Kaune, o nuo 1965 metų apsigyveno Palangoje, kur didžiąją savo gyvenimo dalį ir kūrė.
Iki šiol ji yra surengusi apie 50 personalinių parodų visoje Lietuvoje. Kaip rašo menotyrininkė Kristina Jokubavičienė, per šį laikotarpį menininkė yra sukaupusi daug kūrinių.
Dailės studijų metu gavusi gerus taikomosios grafikos pagrindus, ji nemažai nuveikė grafinio dizaino srityje, sukūrė firminių ženklų įvairiausioms Palangos miesto įstaigoms bei kolektyvams. Mažai žinoma, bet į G.Oškinytę-Eimanavičienę kreipėsi ir populiarėjanti grupė „Superkoloritas“, prašydami jiems sukurti logotipą.
Šiame interviu su grafike kalbamės apie jos ankstyvuosius metus, atsikraustymą į Palangą, moters padėtį sovietmečiu bei svarbiausius darbus.
– Gražina, ar nesigailite pasirinkusi menininkės kelią?
– Nebuvo kada labai mąstyti! Jis man atrodė savaime suprantamas, todėl tiesiog juo ėjau. Tai prasidėjo dar vaikystėje – augau Kaune, tėvai leido į dailės mokyklą. Jiems atrodė, kad vaikutis gražiai piešia. Taip prasidėjo šis kelias ir dar nesibaigė (šypsosi).
– Jūsų tėtis buvo sklandymo pradininkas Bronius Oškinis, o mama – medicinos sesuo Birutė Obelenytė-Oškinienė. Ar jūsų ankstyvoje vaikystėje buvo daug meno?
– Pradžioje mama buvo lakūnė, o vėliau jai patarė tapti medicinos seserimi tam, kad galėtų būti arčiau aviacijos. Taip ji pasuko į mediciną. Mano tėvai susipažino aviacijos stovykloje Nidoje.
Kalbant apie meną vaikystėje, tai mano tėtis mėgo piešti, knibinėtis prie mažų darbelių. Mama pasireiškė kitoje srityje: ji labai gražiai mezgė. Tai buvo įprasta veikla pokariu.
– Mokėtės Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dab. Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Kokia buvote mokinė?
– Išdykusi (šypsosi).
– Kada pradėjote kurti?
– Dar besimokydama, tačiau aktyviau to ėmiausi jau aukštojoje mokykloje. Mokiausi Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademijoje). Be kita ko, buvo leidžiamas toks aplankas, kuriame buvo dedami laisvalaikiu kuriančių studentų darbai. Norėdavau ten dalyvauti. Visgi studijuojant pernelyg daug laiko skirti kūrybai nepavyko – buvo svarbu suspėti atsiskaityti peržiūrose.
Rimčiau kurti pradėjau tik baigusi institutą. Mano kūrybinė biografija prasideda nuo 1967-ųjų, kai pirmąjį kartą dalyvavau jaunųjų dailininkų parodoje Kaune. Eksponavau vieną iš savo lino raižinių. O netrukus apie 1970-uosius parengiau personalinę parodą Klaipėdos dramos teatro fojė. Vėliau stojau į Dailininkų sąjungą ir taip toliau, ir taip toliau...
– Anais laikais būti moterimi menininke buvo sudėtinga.
– Taip, buvo įvairių nepalankių įstatymų... Baigus institutą gaudavome paskyrimą darbui, tad mane išsiuntė mokytojauti į Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Kaip tik buvau susilaukusi vaiko. Šiandien jauna mama eitų į motinystes atostogas, o tada nebuvo tokių dalykų, todėl galvoti apie kūrybą buvo gan sudėtinga. Teko atsivežti auklę iš Darbėnų. Iš šiandienos perspektyvos, kai jau tiek nueita, tai atrodo nebe taip svarbu.
– Ar jūsų aplinkoje buvo daug kolegių menininkių? Ar grafikais tapdavo vyrai?
– Be abejo, buvo moterų. Vėliau viskas išsisijojo taip, kad mano aplinkoje liko daugiau moterų. Grafikoje vyrai nelabai išryškėjo.
– Kodėl pasirinkote grafiką?
– Mokykloje pastebėjau, kad tapyba ir akvarelė man nėra tokios mielos. Jau tada patiko minimalizmas – rodos, brūkšteli ir emocija išreikšta! Grafika suteikia šią galimybę.
– Jūsų namuose viskas labai tvarkinga, juose kupina mažų detalių, net uogos, kuriomis vaišinate mus, sudėliotos estetiškai. Turbūt visada buvote didelė perfekcionistė.
– Taip, tai man būdinga. Man svarbu viską padaryti iki galo ir aiškiai. Netgi ir namai, apranga, visa aplinka man yra kūryba. O tvarka, ko gero, pasižymi išskirtinai grafikai, tapytojai – visai kitokie, nors su jais taip pat labai įdomu.
– Gyvenote ir kūrėte sovietmečiu. Koks jūsų santykis su šiuo laikotarpiu?
– Apsunkinančių aplinkybių niekada nepastebėjau. Galbūt todėl, kad mano darbų temos buvo anuomet tinkamos, jokių kovų su savo darbais nekovojau. Jeigu reikėjo eiti į komjaunimą, tai tada ėjau ir kam nors vadovavau. Jeigu buvau pioniere, tai buvau draugovės tarybos pirmininke. Tokie jau žmonės būna – jeigu jau imiesi darbo, tai reikia padaryti gerai, tvarkingai. Todėl nei su valdžia susipykau, nei jie man įkando.
– O kaip iš dabartinės nepriklausomybės laikų perspektyvos žvelgiate į tai? Juk puikiai atsimenate Sąjūdį ir jame dalyvavote.
– Sąjūdy tikrai dalyvavau! Buvau Palangos Sąjūdžio kūrimo grupės narė, leidome laikraštį, prie kurio vizualikos prisidėjau. Į šią veiklą pasinėriau entuziastingai, su viltimi. Iniciatoriai buvo mano kolegos architektai, su kuriais kartu ir pradėjome tai. Kaip tik turėjome dirbtuves, kurias pastatė Dailės fondas. Mes taip ir susibūrėme, o šiandien mūsų beveik nebeliko – vieni išlakstė, kiti išnyko iš šio pasaulio.
– Ar nesigailite, kad kaip ir visiems to meto žmonėms teko dalyvauti komunistinėje veikloje?
– Aš nieko ten nepridirbau ir nesukūriau kažko nepaprasto. Anuomet negalvojau, kokia mano pozicija ir ką ji reiškė, todėl šiandien neturiu, ką pasakyti.
– Kaip atsidūrėte Palangoje?
– Tėvai persikraustė iš Kauno. Čia buvo reikalingi medicinos darbuotojai, tad mano mama gavo darbą „Žuvėdroje“, o tėvelis – galimybę su jaunimu kurti sklandytuvus.
Aš tuo tarpu baigiau mokslus, turėjau mažiuką vaiką ir taip, ko gero, buvo patogiausia atvažiuoti čia į jų prieglobstį. Mano buvęs vyras skulptorius liko Kaune, kartais tik atvažiuodavo. Mes susipažinome dar institute. Pozavau, pozavau jo diplominiam darbui, kuris šiuo metu yra Nidoje prie fontano ir paskui susituokėme (juokiasi).
– Bet čia ne Eimanavičius?
– Ne (šypsosi). Tai buvo skulptorius Juozas Ruzgas.
– Žvelgiant į jūsų darbus atrodo, kad jais bėga smėlis.
– Tas smėlis pereina per mane ir atsiduria ant popieriaus. Viską, ką kūrėjas mato, pereina per jį patį ir tampa kūriniu.
– Pakalbėkime apie „Pajūrio formas“ (2002). Koks šio kūrinio atsiradimo kontekstas?
– Nemažai piešiau moters kūną ir pastebėjau, kad jis iš tiesų panašus į pajūrio formas. Žinoma, man daug geriau jas nupiešti nei paaiškinti. Man atrodo, kad žiūrovas pats supranta šio kūrinio reikšmę. Būtų įdomu paklausti, ką jis mato – kopą ar gulinčią gražuolę (šypsosi).
– Jūsų piešiniai nėra seksualizuoti, jie subtilūs. Kas jums apskritai yra moters kūnas? Kaip jį suprantate to, kaip visuomenė į jį žiūri, kontekste?
– Norėčiau, kad visuomenė matytų tą moters kūną mano darbuose ir jiems būtų malonu į jį žiūrėti, bet nesusidarytų jokių seksualinių įvaizdžių. Man svarbu, kad priimtų jo kontūro grožį.
– Jums grožis svarbus?
– Pasakyti, kad kūrinys yra tik gražus, nėra visai gerai. Dar reikėtų surasti įdomesnį būdvardį.
– Jūsų kūriniams labai svarbūs pavadinimai.
– Taip, man labai patinka juos krikštyti. Tai yra savotiškas raktas. Jeigu nepasakyčiau, kad šis kūrinys (rodo į piešinį ant sienos – 15min) yra „Klodai. Kūlgrinda“ (2014), tai turbūt žiūrovui būtų tiesiog gražu arba darnu. Bet štai pavadinimas susijungia topografiniais ženklais, kurie mane labai sužavėjo. Per pelkę jie jungia vieną aukštumą su kita. O štai antrajame šios serijos kūrinyje „Klodai. Luotas“ (2014) vaizduojamas luotas, ištrauktas iš Platelių ežero. Vėlgi čia pasitelkiau topografinius ženklus, kurių centre atsiduria pagrindinis piešinio objektas.
– Kodėl jūs piešiate serijomis?
– Tą darau būtinai. Tiesiog pasiimu popieriuką, galvoju apie būsimą piešinį, kuris savaime išplaukia iš praėjusių. Vienas kūrinys – tai paveikslas, o man svarbu išreikšti mintį, tam labiau tinka serija.
– Labai įdomi jūsų serija „Žalių visatų“ (2015).
– Pamenu, buvome tokiame plenere prie Liepojos. Apsigyvenome Žemės ūkio technikume, kuriame buvo daržas su visokiausiais augaliukais. Anksti rytą vaikščiojau po aplinką ir staiga pastebėjau vešliai augančius kopūstus. Ant jų buvo susikaupę rasos lašeliai ir jų sandara pasirodė grynai kaip visatos plotai. Panašiai suveikė ir papartis. Taip iš šių augalų išėjo visa serija. Dalį jų jau padovanojau. Man daug geriau sekasi kam nors piešinį įteikti nei parduoti (juokiasi).
– O jūs parduodate savo kūrinius?
– Mūsų kūrybinė grupė „Mostas“ turi tokią galerijytę, kioskelį bibliotekos apačioje. Kartais manęs paprašo ten atnešti savo darbų. Štai vienas darbas užsibuvo Jusionienės galerijoje (Naujoji Klaipėdos galerija – 15min), tad atėjau ir pasiėmiau jį, nes nebegalėjau žiūrėti. Šiaip jis skirtas interjerui.
– Daugelis profesionalių menininkų bijo komercinio meno. Kaip jums yra?
– Jeigu reikia, kodėl gi ne. Ką nors sukurti interjerui labai gražu. Antai norėdama atsidėkoti vieną seriją padovanojau S.Kulikauskienės šeimos centro laukiamajam.
– Panašu, kad jums svarbus cikliškumas, jūsų kūryboje labai daug baltiškos gamtos. Kodėl ji jums svarbi?
– Tai savaime suprantama. Mes esame gamta, ji mums yra būtina. Žinoma, egzotinėje šalyje pamačius aštrius kalnus gali kilti nuostaba, bet ji nėra mūsų, Lietuvos, gamta.
– Ar įsivaizduotumėte save gyvenančią kitoje šalyje?
– Jau sunku beįsivaizduoti. Netgi gyventi kitoje gatvėje būtų keista.
– Taip pat kurį laiką užsiėmėte skulptūra. Kodėl ja susidomėjote?
– Šalia manęs visą laiką buvo skulptoriai, tarp jų – Bertuliai, tad visada mačiau jų išraiškos formas. Man norėjosi pratęsti jų darbus, daryti dar kitaip! Visada galvojau prisėsti, gal tiksliau atsistoti, prie šio žanro, bet nedaug kartų teko tą padaryti. Visgi turėjau sąlygas sukurti kelias skulptūras, mat turėjome dideles darbo sales ir molio. Tereikėjo dirbti, ką esi sumanęs.
– Tarp jūsų darbų vos kelios skulptūros – „Interliudija“ (1985), skulptūra A.Andrė atminti bei antkapis jūsų tėčiui B.Oškiniui. Kodėl tiek mažai sukūrėte?
– Tai nebuvo pagrindinis mano užsiėmimas, o ir nėra kur jų dėti (juokiasi). Žinoma, galima buvo daugiau sukurti mažųjų parodinių formų...
– Minėjote, kad darote ir antkapius.
– Taip, man įdomu. Jeigu paprašo, imuosi. Tai monumentalus, minimalistiškas žanras. Kažkada manęs paprašė sukurti antkapį liuteronams, tai džiaugiausi.
– 1983 metais susikūrė menininkų grupė „Mostas“, kuriai jūs taip pat priklausote. Kodėl jums buvo svarbu būti bendruomenėje?
– Tokiame miestelyje kaip Palanga reikia susiburti. Mes iškart pajutome, kad mums įdomu. Sakyčiau, kad pati pateikimo forma buvo geresnė, ruošdavome parodėles, važiuodavome į plenerus. „Mostui“ priklausė nebūtinai aukštąjį mokslą baigę žmonės – svarbiausia buvo bendrumo jausmas. Kaip tik dvidešimtmečio proga išleidome katalogą. Deja, mūsų pirmininko, tikrai reto žmogaus Juozo Griušio, nebeliko šiame pasaulyje... Tiesa, ir dabar „Mostas“ dar veikia, tik aš nebenuvažiavau į pastarąjį plenerą.
– Jeigu reikėtų išvykti į negyvenamą salą, kokius savo darbus pasiimtumėt?
– Kokius gi čia pasiėmus... Tikrai pasiimčiau savo madoną („Viešnia“, 2012)... Na, ir visą sieną! (juokiasi).
– Ką dabar kuriate?
– Pastaruoju metu piešiu mažiukus grafikos darbelius. Man tai tiesiog malonu. Nemažai laiko teko praleisti ligoninėse, tai sunku vėl įsivažiuoti. Šitokias ilgas pertraukas daryti nėra gerai, nes paskui baltas popieriaus lapas ima bauginti.
– Jeigu turėtumėte galimybę išgerti kavos su mėgstamu savo menininku, kas jis būtų?
– Kaip tik balandžio 1-os proga su klaipėdiečiais ruošėme kopijų parodą (šypsosi). Aš pati dariau XVI a. pab. menininko Giuseppes Arcimboldo „Daržininką“. Jis tapė iš kitų daiktų susidarantį vaizdą – iš knygų sukuria knygyninko portretą, iš vaisių – daržininką. Mane tai labai sužavėjo. Norėčiau jo paklausti, kaip jam kilo tokia mintis!
