2012 m. „Žiemos ekranai“ apjungs tris filmų programas, kelis velionei kino aktorei Katerinai Golubevai dedikuotus seansus, prancūzų trumpametražio kino naktį bei eksperimentinių filmų vakarą. Į skirtingas programas atrinkti filmai suvienys kino naujienas, senienas, žiūrovą įvels į tipines bei neįprastas istorijas, festivalio lankytojus supažindins tiek su Lietuvoje beveik nedemonstruota prancūzų kino klasika, tiek su pirmais pradedančiųjų režisierių žingsniais.
Kurianti ir griaunanti iliuzijas pagrindinė programa
Pagrindinės programos „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“ objektyvas leis kino akimi dirstelėti į nenudailintą kasdienybę ar pasinerti į svajingus pasakojimus. Į filmų sąrašą įtrauktos pastaruoju metu sukurtos frankofoniškos juostos stebins netikėtais siužeto vingiais, tai kurdamos, tai griaudamos iliuzijas, kurias kuriantys personažai stengsis pabėgti nuo pasaulio ir nuo savęs.
Rinkinyje „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“ – daugeliui pažįstamų Jean-Pierre‘o ir Luco Daredennes‘ų naujausia juosta „Berniukas su dviračiu“ („Le gamin au vélo“, Belgija/Prancūzija, 2011). Dvi Auksines palmės šakeles bendroje sąskaitoje turintys broliai iš Belgijos naujausiame savo kūrinyje papasakos apie paauglystę pasitinkantį našlaitį Sirilį, kurio pagrindinė svajonė – surasti tėtį. Vis dėlto jo gyvenime atsiranda berniuką mylėti ir globoti pasiryžusi moteris, tačiau – ar Sirilis tam pasirengęs?
Savo auditorijai „Žiemos ekranai“ taip pat pademonstruos filmą, sukurtą šių dienų juodojo humoro ambasadoriaus, išgarsėjusio kino juosta „Visada norėjau būti gangsteriu“ („J'ai toujours reve d'etre gangster“, Prancūzija, 2007). Samuelio Benchetrit naujausias kūrinys „Pas Džino“ („Chez Gino“, Prancūzija/Belgija, 2010) pakvies užsukti į tokio paties pavadinimo piceriją, kur vėl reikalų turėsime su šypsnį keliančiais kriminalais. Picerijos šeimininko Džino dėdė – Italijos mafijozas. Nors mirdamas jis ketina sūnėnui užrašyti didelį palikimą, pirmiausia turi įsitikinti, kad Džino tapo visų miesto picerijų bosu. Džino pasiūlo jaunam režisieriui sukurti fiktyvų dokumentinį filmą apie jį ir įsijaučia į savo vaidmenį.
Į pagrindinę programą įtraukto filmo „Išauš ir mūsų diena“ („Notre jour viendra“, rež. Romain Gavras, Prancūzija, 2010) pirmame plane atsiduria vienišius Rėmi – raudonplaukis, visiems kliūvantis nevykėlis. Gražuolio Vincento Casselio kuriamas personažas gatvėje netikėtai sutinka kitą ugniaplaukį – psichoanalitiką Patriką. Išsyk susibičiuliavę vyručiai išsinuomoja raudoną kabrioletą ir patraukią į raudonplaukių rojų – Airiją.
Retrospektyvomis pagerbti komedijų autoriai
Dvi tarpusavyje susijusios retrospektyvos pagarbą atiduos Jacques‘ui Tati ir Pierre‘ui Etaix’ui. Su šiomis figūromis Lietuvos žiūrovai taip ir nebuvo deramai supažindinti. J. Tati – kultines komedijas sukantis režisierius bei jų herojus įkūnijantis aktorius – išaugino ne vieną kino mylėtojų ir kūrėjų kartą, mėgusią pasinerti į sąmojingą režisieriaus pasaulį, kuriame karaliavo kruopščiai suplanuotas chaosas. Per savo karjerą J. Tati paliko 6 pilnametražius ir 3 trumpametražius filmus. Festivalio metu žiūrovai turės galimybę išvysti komedijas („Jour de fête“, Prancūzija, 1949), „Pono Julo atsotogas“ („Les vacances de Monsieur Hulot“, Prancūzija, 1953), „Mano dėdė“ („Mon oncle“, Prancūzija, 1958) ir kt.
Prie pastarosios juostos filmo kūrimo proceso prisidėjo ir kitas komikas, vis dar gyvas klasikas P. Etaix. Lemtingas dviejų vyrų susitikimas įvykio 1954 m. Paryžiuje, kai J. Tati susižavėjo tada dar jaunuolio P. Etaix piešiniais ir pasiūlė prisijungti prie filmo „Mano dėdė“ kūrimo: padėti jam įkūnyti poną Julo ir kurti komiškas situacijas. Sulig šiuo nutikimu P. Etaix įsimylėjo kiną ir čia kuriam laikui pasiliko.
Kūrėjo palikimas – 5 pilno ir 3 trumpo metražo filmai, pasirodysiantys „Žiemos ekranuose“. Kaip ir pirmtakas, P. Etaix savo filmuose vaidina pagrindinį personažą – turtingą, gerų manierų skrybėlėtą buržuą, kuris elegantiškas, bet... negrabus, sunkiai bendraujantis su moterimis. Jo gyvenimas sudėliotas į lentynėles, kur nieko nevalia keisti. Vis dėlto pats režisierius nuolat kažką keitė ir ieškojo. Pasitraukęs iš kino, grįžo į cirką, nuo kurio ir pradėjo, prisipažindamas, kad būti klounu – tikrasis jo pašaukimas.
Reveransas K. Golubevai bei dėmesys trumpo metro ir eksperimentiniam kinui
Šiųmetis festivalis kino mėgėjams pateiks ir keletą staigmenų. Greta festivalio programų suksis ir kitos, į jas neįtrauktos juostos.
Prisimenant senus gerus laikus, ekranuose vieną vakarą žybtels trumpo metro filmukai. Nostalgiška trumpametražių naktis primins bemiegę naktį didžiojoje „Lietuvos“ kino teatro salėje bei ankstyvą rytą laužomus kruasanus.
Be to, festivalis atliks nedidelį reveransą iš gyvenimo pasitraukusiai savotiško grožio mūzai Katerinai Golubevai, mums pažįstamai iš Šarūno Barto filmų. Su savo keistų veikėjų vaidmenimis ir Paryžiumi tarsi suaugusi aktorė apie save primins filme „Aš nenoriu miego“ („J’ai pas sommeil“, Prancūzija, 1994). Juostos kūrėjos Clare Denis biografiją žymi įdomus faktas – režisūros imtis ją paskatino vokiečių kino metras Wimas Wendersas.
Jungdami sena ir nauja, „Žiemos ekranai“ pakvies įvertinti kino juostą ir pasiklausyti 16 mm projektoriaus traškesio, supažindindami su eksperimentiniais filmais, sukurtais Paryžiuje įsikūrusioje analoginėje laboratorijoje „L’Abominable“.
„Žiemos ekranai“ švies Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus ir Nidos kino salėse sausio 20–vasario 5 d. Tikslus seansų laikas ir vietos – www.ziemosekranai.lt
