Greta pagrindinės festivalio programos, trumpametražių juostų nakties bei keleto seansų, skirtų Katerinai Golubevai atminti, „Žiemos ekranų“ sąraše – net dvi susijusios retrospektyvos, pristatančios komedijos klasikais vadinamus režisierius Jacques‘u Tati ir Pierre‘u Etaix.
Paryžius – lemtingas miestas. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie šiame mieste išaušusią vieną 1954 m. dieną. Tada jau žinomas J. Tati akis į akį susitiko dar visai jauną P. Etaix, kuriam pasiūlė prisijungti prie filmo „Mano dėdė“ („Mon oncle“, Prancūzija, 1958) kūrimo, kad padėtų jam įkūnyti poną Julo ir kurti komiškas situacijas. Nuo to laiko ir P. Etaix pasinėrė į kiną.
J. Tati ne tik kūrė filmus, bet juose ir pats įkūnijo herojų, kurio veidelis puošia šiųmečių ekranų plakatus. Su kultiniu veikėju ponu Julo, atpažįstamu iš siaurabrylės skrybėlės, peteliškės ir sukąstos pypkutės, užaugo ne viena kino mėgėjų karta. Chrestomatinėmis laikomos komedijos išsiskyrė absoliučia netvarka, kuri, pasirodo, buvo labai tvarkingai suplanuota. Režisierius ilgėjosi tikrų dvasinių vertybių, todėl kritikavo vakarų pasaulį dėl materializmo, visuotinės technologizacijos bei individo standartizavimo. Šiems dalykams bandė priešintis savo filmais.
Kūrėjo palikimas – 6 pilnametražiai ir 3 trumpametražiai filmai. Visus juos bus galima išvysti festivalio metu.
Vis dar gyvas klasikas P. Etaix į kino pasaulį atėjo iš vizualiųjų menų, muzikos ir cirko. Žingeidus menininkas baigė grafikos studijas, mokėsi vitražo, grojo keliais muzikos instrumentais. Scena jį visada traukė, o cirkas užbūrė, todėl dar šešiolikmetį jį jau buvo galima išvysti su klouno kauke.
Per savo karjerą kine, kuriame atsidūrė ir juo susižavėjo netikėtai, P. Etaix paliko 5 pilno ir 3 trumpo metražo juostas, pasirodysiančias „Žiemos ekranuose“. Kaip ir kolegai, P. Etaix priklauso ir filmo, ir jo herojaus autorystė. Jis – turtingas, elegantiškas, gerų manierų buržua. Deja, dar yra negrabus bei sunkiai bendraujantis su moterimis. Jo gyvenimas iki menkiausių smulkmenų suplanuotas ir to niekam nevalia keisti. Kurdamas P. Etaix šiapus ekrano įtraukia žiūrovą, kuris irgi dalyvauja komedijos žaidime. Festivalio dalyviai turės progą šį meistrą pamatyti gyvai, mat jis žadėjo prisijungti prie „Žiemos ekranų“ atidarymo Vilniuje.
Filmas „Aš nenoriu miego“ (rež. Clare Denis „J’ai pas sommeil“, Prancūzija, 1994) – lengvas rankos mostas šviesaus atminimo Katerina Golubevai, kurią pažįstame iš Šarūno Barto kūrybos. Kaip visada lyg sava, bet tuo pačiu metu svetima aktorės kuriama herojė atsidurs Paryžiuje ir... suvaidins beveik save, mat filmas „Aš nenoriu miego“ pažymėjo jaunos moters karjeros užsienyje pradžią. Juostos kūrėjos C. Denis biografiją žymi įdomus faktas – režisūros imtis ją paskatino vokiečių kino metras Wimas Wendersas.
Susitikime šiltuose ir nesumeluotuose prancūziškų „Žiemos ekranų“ seansuose. Jie vyks nuo sausio 20 iki vasario 5 d. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Nidos kino salėse.
