Sugrįžę iš kelionių Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos nariai pasakoja, ką nuveikė tuomet, kai nepavyko palaikyti ryšio su Lietuva.
Itaipu – didžiausia užtvanka pasaulyje
Kovo 19 dienos rytą grupė nuvyko prie ilgiausios ir didžiausios pasaulyje Itaipu elektrinės užtvankos, pastatytos ant Parana upės trijų šalių – Argentinos, Brazilijos ir Paragvajaus – pasienyje. Šis grandiozinis statinys yra vienas iš „Modernaus pasaulio“ stebuklų. Užtvankos ilgis siekia 7919 metrus, aukštis – 196 metrus, statybai sunaudota metalo, kurio reikėtų 380 Eifelio bokštų, o betono – 15 kartų daugiau nei tuneliui per Lamanšo sąsiaurį pastatyti. Darbai prasidėjo 1970 metais, o pirmasis blokas pradėjo veikti po 14 metų. Pagamintos elektros energijos užtenka 90 proc. Paragvajaus ir 25 proc. Brazilijos poreikiams patenkinti. Tai antra pagal galingumą hidroelektrinė pasaulyje.
Ekspedicijos nariai apsilankė lankytojų centre, kuriame žiūrėjo filmuką apie elektrinės statybą. Stende pateikta informacija skelbia, kad čia per 1977–2010 metų laikotarpį yra apsilankęs 391 turistas iš Lietuvos. Ekspedicijos grupės apsilankymas šį rodiklį žymiai pagerino. Autobusu pravažiavome užtvanką, sustodami nusifotografuoti leistinose vietose. Teritorija labai saugoma, sudarius grupę iš pavienių turistų jie vežami specialiais autobusais.
Nardė po Iguazu kriokliais
Toliau grupė tęsė pažintį su Brazilijos pusėje esančiu Iguazu nacionaliniu parku.
„Traukinuku apie du kilometrus važiavome per džiungles nutiestu geležinkeliu, grožėdamiesi vaizdais, drugeliais ir egzotiškais gyvūnais. Pėsčiomis apie pusantro kilometro ėjome virš Iguazu upės nutiestais tiltais iki vietos, kur galingas vandens srautas krenta žemyn iš 70 metrų aukščio, sukeldamas galingą garsą ir vandens debesis. Nepakartojami vaizdai ir jausmas. Atgal sugrįžome tuo pačiu keliu, sėdome į specialų sunkvežimį ir apie 10 km važiavome siauru keliuku per džiungles, sustodami įdomiausiose vietose ir klausydami gido pasakojimų apie džiunglių vabzdžius, gyvūniją ir augaliją“, – pasakojo ekspedicijos organizatorius Algirdas Valantiejus.
Atvykę prie Iguazu upės, lietuviai persėdo į greitaeigį katerį ir pasileido manevruodami didžiuliu greičiu aukštyn upe link krioklių.
„Priartėję prie krioklių fotoaparatus, daiktus ir kai kuriuos rūbus susidėjome į vandeniui nepralaidžius plastikinius maišus. Čia prasidėjo visas smagumėlis – tiesiog panėrėme po krintančio krioklio purslais ir srove, išplaukėme ir vėl nėrėme. Sunku buvo atgauti kvapą ir atviromis akimis grožėtis šia gamtos didybe. Aidėjo džiaugsmo, netikėtumo ir baimės šūksniai. Šlapi bet laimingi išlipome į krantą, persirengėme ir užsiropštę grįžome į viešbutį Brazilijos pusėje“, – atsiminimais dalinosi A. Valantiejus.
Wanda kasyklos viliojo kristalais
Kovo 20-osios ankstų rytą lietuviai išvyko į dienos ekskursiją po Misiones provinciją. Ši provincija Argentinos šiaurėje yra beveik kaip pusė Lietuvos, joje gyvena beveik vienas milijonas gyventojų. Vietiniai daugiausiai dirba turizmo, žemės ūkio, gyvulininkystės, miško pramonėje, pajamos ir uždarbiai gana maži. Didelę teritorijos dalį užima džiunglės, kurios sparčiai nyksta.
Algirdas prisiminė, kaip plačiu asfaltuotu keliu palei Parana upę keliautojai vyko į pietus. Pirmasis sustojimas nuo Porto Iguazu nuvažiavus vos už 40 km – Wanda kasykloje. Tai privati italų šeimai priklausanti pusiau brangakmenių kasykla, kurioje atviru būdu, arba negiliai po kalva horizontaliai einančiose šachtose randama kvarco, ametistų, agatų, topazo kristalų. Kristalai randami dideliuose „kokonuose“. Darbuotojai atsargiai, pastuksendami plauna gruntą, apie esamus mineralus išduoda garsas – „kokonai“ tuščiaviduriai, o kristalai prilipę prie sienelių. Čia keliautojai susipažino su kristalais, jų išgavimo technika ir čia pat esančioje parduotuvėje keletą jų įsigijo.
San Ignacio – UNESCO kultūros paveldo objektas
Toliau grožėdamiesi vešlia džiunglių augmenija, fantastiškų formų ir rūšių pakelės medžiais lietuviai atvyko prie San Ignacio jėzuitų misijos griuvėsių, 1983 metais įtrauktų į UNESCO kultūros paveldą. Misiją, kaip religinį, kultūrinį, amatų ir gynybinį centrą, 1610 metais įkūrę jėzuitų kunigai Jose Catolino ir Simon Masceta. Išmokę vietinių Guarani indėnų kalbą, jie užsitarnavo pasitikėjimą ir ėmė vadovauti genčiai. Vietiniai indėnai priėmė krikščionybę, išmoko amatų, žemdirbystės, karybos ir vadybos. Per labai trumpą laiką jie tapo gerais amatininkais. Iš akmens pastatė unikalaus, savito baroko stiliaus misiją-gyvenvietę, kurioje buvo bažnyčia, mokykla, biblioteka, gyvenamosios patalpos. Vaikai buvo mokomi vietine kalba. Misija išsaugojo vietos gyventojų kalbą ir kultūrą, apgynė juos nuo vergovės, kurią iš dabartinės Brazilijos teritorijos nešė portugalų vergų pirkliai. Vienu metu misijoje galėjo saugiai gyventi ir dirbti iki 5000 vietos gyventojų, kurie bet kada turėjo teisę išeiti.
Viso jėzuitai XVII–XVIII amžiuje įkūrė apie 30 religinių misijų, kurių centras buvo dabartines Misiones provincijoje ir gretimai esančiose Paragvajaus, Uragvajaus ir Brazilijos teritorijose. Bijodamas didėlės karinės ir politinės jėgos, 1767 m. Ispanijos karalius Karlas III uždraudė Jėzuitų ordino veiklą ir kunigus iš misijų išsiuntė. Paliktos likimo valiai jos pradėjo nykti, o galutinai jas sunaikino Paragvajaus ir Portugalų invazija 1816–1819 m. Miestus prarijo džiunglės, kolonos apaugo medžiais... Išliko misijų griuvėsiai, puošybos elementai ir unikali guarani indėnų kalba, kultūra ir raštas. Dabar Paragvajuje yra dvi oficialios kalbos – ispanų ir guarani.
San Ignacio, Santa Ana ir kitos misijos buvo pradėtos atkovoti iš džiunglių 1940 metais ir dabar surado savo vietą pasaulio kultūros pavelde.
Iguazu kriokliai
Kitos dienos ankstų rytą lietuviai išvyko apžiūrėti Iguazų krioklių nacionaliniame parke (Brazilijos pusėje). Lankytojų centre nusipirkę parko lankytojo bilietą specialiu atviru autobusu važiavo iki krioklių. Pakeliui du tarpiniai sustojimai – nuo ten prasideda žygiai su gidais po džiungles. Brazilijai priklauso tik apie 600 metrų krioklio, kita dalis iš 1100 metrų – Argentinos teritorijoje. Tai ko gero vaizdingiausia Iguazu dalis. Nepakartojami krioklio vaizdai atsiveria iš viršaus, takelis veda palei krioklį žemyn iki tarpinio kaskado. Specialiais tilteliais pėstiesiems galima paėjėti iki galingų verpetų.
„Kelio pabaigoje liftu pasikėlėme į apžvalgos aikštelę, nuo kur atsiveria įspūdingas krioklio vaizdas. Visa pažintis ir pasivaikščiojimas užtruko apie tris valandas. Pakeliui stabtelėjome prie malūnsparnių nusileidimo aikštelės, ten keturi grupės nariai pasiryžo iš paukščio skrydžio pažvelgti į šį UNESCO saugomą gamtos objektą“, – pasakojo A. Valantiejus.
Namo lietuviai galėjo ir negrįžti
Brazilijos ir Argentinos pasienyje pareigūnai keliautojams į pasus įspaudė atspaudus ir grupė lietuvių keliavo toliau į Puerto Iguazu oro uostą Argentinoje. Sienos kirtimo atspaudų prisirinko nemažai, nes kiekvieną dieną po keletą kartų reikėjo kirsti sieną.
„Nuvykę į oro uostą užsiregistravome, pridavėme bagažą ir laukėme. Skrydis atidedamas pusantros valandos, po to dviem, ir dar, ir dar, kol gauname pranešimą, kad skrydis atšaukiamas! Pasirodo, tą dieną iš Bueinos Airių oro uostų nepakilo apie 200 lėktuvų ir negalėjo leistis, nes sutriko „komunikacijos“ sistemos. Aviakompanijos atstovai paaiškino, kad lėktuvai gali neskraidyti ir kitą dieną. Išdavė susisiekimo ministerijos raštą ir pasakė – „no service“. Pasirodo, kad Argentinoje taip dažnai nutinka. Mąstėme, ką daryti, galėjome neišskristi namo... Buvo priimtas sprendimas – vykti į Bueinos Aires (iki kurių apie 1500 km) autobusu. „Suspėsite, per 15 val. nuvažiuosite“, – užtikrino autobusų kompanijos darbuotojai. Nesupratome kaip, bet patikėjome. Ko gero, taip vykome ne pirmieji...“, – prisiminė Algirdas Valantiejus.
Autobusas pasitaikė nerealus – VIP klasės, dviaukštis, fotelio tipo – su beveik pilnai atlenkiamom sėdynėm ir dar specialiu pasikeliančiu kojoms pasidėjimu. Galima buvo atsigerti kavos, arbatos, veikė tualetas.
Algirdas tesė pasakojimą: „Pabudome nustebę antrą valandą nakties, kai vienas iš vairuotojų, pasipuošęs baltom pirštinaitėm, pradėjo nešioti padėklus ir karštą maistą. Tai dar ne viskas – viskis, vynas arba alus irgi priklauso keleiviams. Pusryčius taip pat gavome. Taip papildomai pravažiavome „greitkeliais“ ir pamatėme kone trečdalį Argentinos. O tas „greitkelis“ tiesiamas visame ruože ir dar vyksta remontai, kai kur asfaltas suiręs ir net žolė lenda. Realiai eksploatuojamas koks 100 km prie pat Buenos Airių“.
Kelionė užtruko apie 20 valandų, per kurias autobusas sustojo tik du kartus ir pusantros valandos stovėjo kamštyje, susidariusiame dėl įvykusios avarijos.
„Į tarptautinį oro uostą atvykome prasibrovę pro automobilių spūstis mieste ir likus pusvalandžiui iki rskrydžio egistracijos pabaigos. Pasisekė! Tą dieną oro uostai dirbo normaliai. Lengviau atsikvėpėme tik lėktuve. Gerai, kad viskas gerai baigiasi ir kad turėjome rėmėjų, „BTA draudimas“ kelionės draudimą. Ši kompanija nelaimėje nepalieka. Tokiais nuotykiais baigėsi šis kelionės etapas“, – pasakojo A. Valantiejus.