Dabar Lauryna kartu su kitais „bohemiečiais“ repetuoja vasarį žiūrovams pristatomos operos „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ naująją versiją. Solistė neslėpė besidžiaugianti darbu Vilniuje – juk čia gyvena mylimas vyras Juozas, kurio taip pasiilgsta būdama Londone.
Kokia tavo paslaptis, esi tokia nedidukė, o balsas gražus, stiprus? Operos solistės juk neretai asocijuojasi su apkūniomis moterimis...
Balso stiprumas ir įtaigumas priklauso nuo emocijos, kurią atskleidi scenoje dainuodamas ar vaidindamas. Nėra kada taip „lašiniais apeit“ (juokiasi). Šiurkščiai pasakiau, bet iš tiesų – nėra kada. Juk ir opera šiandien labai pasikeitusi. Visi išlepinti kino industrijos, specialiųjų efektų, įrašytų miuziklų. Jie įrašomi taip – vaidina aktorius, o dainuoja dainininkas. Kaip rezultatą gauname tobulą žmogų. Artėti prie tobulumo mėginame ir teatro scenoje.
Vadinasi, į operą veržiasi popkultūra?
Negalėčiau pasakyti, kad pati opera „popsėja“. Tiesiog kai kurių režisierių sprendimai yra „popsiški“. Lygiai taip pat yra ir su atlikėjais. Vis dažniau režisuoti operas ateina teatro režisieriai, o jie kelia daugiau reikalavimų atlikėjui, taip pat kelia kartelę dainininkui kaip aktoriui. Dabar operoje stengiamasi kalbėti šiandienos kalba, stengiamasi, kad perduodamos emocijos būtų kuo stipresnės.
Neretai Londone susilauki palankių kritikų vertinimų, kuo juos sugebi pakerėti?
Žmonių, atlikėjų ten tikrai labai daug. Kaip būti pastebėtai? Visada vertinamas tavo darbas, požiūris į jį. Viskas priklauso nuo to, kiek laiko praleidi su savo personažu, kiek klausimų jam iškeli ir kokį jį sukuri. Personažas turi ne egzistuoti, o iš tiesų tapti tavimi. Vertintojai negali nepastebėti įdėto darbo, stiprios emocijos, meilės.
Kurie personažai tau įdomiausi?
Visi be išimties. Negaliu sakyti, kad personažus rinkausi. Dažniau mane rinkosi. Man kaip žmogui, kaip dainininkei įvairūs iššūkiai labai įdomūs. Juk neinu į atranką mecosoprano ar tenoro partijai gauti. Einu gauti soprano partiją, žinodama, kad vaidmuo daugiau ar mažiau atitiks mano galimybes.
O mielesni teigiami ar neigiami herojai?
Kiekvienas personažas yra mielas tiek, kiek pareikalausi iš savęs. Čia, Lietuvoje, pas Dalią (režisierę Dalią Ibelhauptaitę, – aut. past.), kiek esu pasirodžiusi, vis tekdavo labai šviesūs personažai. Visos – labai jaunos mergaitės. Visi tie personažai už mane, kaip žmogų, jaunesni dešimtmečiais (juokiasi). O ten, Londone, atvirkščiai. Pavyzdžiui, Semelė, ji jauna, naivi, bet kartu ji labai racionali, ji manipuliatorė, pasileidusi, klastinga. Dažname personaže yra labai daug tamsių spalvų. O Armida, apskritai – ragana! Bet jau čia reikia klausti režisierių, kodėl mane taip pasirenka. Gal atitinku kokį tipažą...
Pastarajame spektaklyje, kurį vaidinai Lietuvoje, „Verteryje“, įkūnijai Verterį įsimylėjusią paauglę Sofi. Buvote tarsi saulės spindulėlis. Tokia esate ir gyvenime?
Sofi labai jauna. Ji šviežia akimi žiūri į pasaulį ir viskas ją stebina. Viskas jai atrodo labai spalvota... Aš pati kokia?.. Taip, aš gyva, aš optimistė iš didžiosios raidės. Ir man tikrai viskas dar labai įdomu, man smalsu, noriu visko kuo daugiau, godi esu žinioms, žmonėms, labai noriu bendrauti. Man tikrai nesunku šį personažą ir šiltą emociją perduoti scenoje.
Bet galite būti ir ragana...
Ooo (juokiasi). Kiekviena moteris savyje lengvai gali atrasti tokių spalvų. Be to, yra makiažas, kostiumas. Spektaklyje yra aibė dalykų, kurie tave gelbėja. Visų pirma, muzika. Ji yra tarsi „paruoštukė“, kurioje užkoduota viskas, kas vyksta ar turi įvykti. Vadinasi, tau padeda kompozitorius, režisierius, kostiumas, šviesos. Tam tikra prasme esi išgelbėtas. Iš tavęs tereikia noro. Kaskart pasakau sau: „Šiandien esu ne Lauryna Bendžiūnaitė, šiandien ateinu kaip Sofi, kaip Semelė.“
Londone tavo karjera rutuliojasi sėkmingai, dėl kokių priežasčių tavo kūrybiniai keliai retai užsuka į Lietuvą?
Čia dirbu tik su Dalia. Negalėčiau pasakyti, kad yra kitų pasiūlymų. Tiesa, esu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavusi Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Jį statęs lenkų režisierius Mariuszas Trelinskis po to mane kvietė dainuoti į Varšuvą, tačiau negalėjau vykti, nes tuo metu turėjau Londone pasirodyti Georgo Friedricho Händelio operoje „Semelė“. Tai, kas vyksta dabar, yra tik pradžia. Aš dabar pradedu karjerą ir džiaugiuosi tuo, ką jau turiu, tai išties labai daug. Dar studijuoju Karališkojoje muzikos akademijoje, tad viskas yra puiku.
Ar Londone didelė konkurencija ir ar visuomet ji sąžininga, nebūna taip, kad kas batelius paslepia, apkalbinėja už nugaros?
Konkurencija yra didelė ir ji privalo būti. Ačiū Dievui, kad ji yra. Tai duoda galimybę publikai gauti geriausią produktą, nes buvo „atkoštas“ didelis kiekis žmonių, o tie, kurie stovi scenoje, yra geriausia, ką gali pasiūlyti teatras ir režisierius. Aš – už atrankas ir didelius konkursus. Tik konkursai skatina žmogų stengtis.
Purvo yra visur – tiek kino industrijoje, tiek operos pasaulyje. Bet kokioje įstaigoje rasi povandeninių srovių. Bet tai yra mano darbas, aš esu už jį atsakinga – gerai atlikau ar negerai. Jei kas nors apie mane neigiamai atsiliepia – perkratau, ar tikrai buvo taip blogai. Visur yra žmonių, kurie eina per kitų galvas ir visus mėgina sumindžioti. Jie laimingai gyvena, tai jų kelias. Man, ačiū Dievui, neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris į akis būtų geras, o už akių meluotų. Man neteko susidurti su tyčiniu kenkimu. Girdėjau tų šnekų, būna sako, kad sukneles sukarpo. Gal man pasisekė, kad sąmoningi žmonės aplinkui. Ar aš pati kada nors šnekėčiau ką nors negražaus, slėpčiau daiktus? Ne. Kai tu esi spektaklyje, tai visas kolektyvas yra tarsi vienas organizmas. Jei tik esi ne kartu – iškrenti.
Dažnai Londone susitinki su kitais lietuviais – solistais?
Retkarčiais susitinku su Edgaru (Montvidu, – aut. past.), Kostu (Smoriginu jaunesniuoju, – aut. past). Bet jie lygiai tiek pat užimti kaip ir aš, jei tik yra galimybė – susibėgame.
Kokią įtaką Londone daro tai, kad esi lietuvaitė?
Neteko niekada pajusti jokio šaltuko ar atstūmimo dėl to, kad esu iš vadinamojo Rytų bloko. Atvirkščiai, žarstomos pagyros mūsų paruošimui, kuris yra labai stiprus. Dėl to ten stovime labai tvirtai ant abiejų kojų.
„Bohemiečiai“ visada sako, kad jie – šeima. Kaip sekasi sutarti su kitais šeimos nariais?
Nuo pat pradžių, kas tik ateina į „bohemiečius“, tampa savu, šeimos dalimi. Taip yra. Atvažiuodami čia pasirodyti iš tiesų grįžtame namo. Naujajame „Svynio Todo“ miuzikle atsirado Jeronimas Milius – šviežias kraujas. Jis sakė esąs nustebęs, nes tarp mūsų nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo nebūtų įmanoma bendrauti ir rasti ryšio. Tarp mūsų niekada nebuvo jokios atmetimo reakcijos. Mes stipri „banda“.
Kaip sekasi dirbti kartu su Jeronimu, juk vaidinate įsimylėjėlius – Joaną ir Antonio?
Puikiai! Jis labai geras partneris. Jeronimas labai jautrus. Jis turi klausimų ir atsakymų. Jam iš manęs – vien tik komplimentai.
Jeronimui Miliui vaidmuo „Svynyje Tode“ – tarsi jo, kaip operos solisto, debiutas. Ar tau teko nors akimirką būti jo mokytoja?
Ne. Niekada negalima auklėti ar mokyti scenos partnerio. Tai yra labai nekultūringa. Ne tik kolegos, bet ir režisieriaus atžvilgiu. Ir apskritai, nesiimu tokių dalykų – aš gaunu medžiagą ir su ja dirbu. Gaunu jausmus ir į juos reaguoju. Neturiu nė vieno priekaišto ar pastabos Jeronimui. Su juo darbas yra mielas ir malonus, o ant scenos aistra liejasi per kraštus, kaip ir reikalauja Dalia Ibelhauptaitė.
Ar „Svynyje“ sudėtinga vaidinti? Kaip pati vertini šią istoriją?
Man „Svynio Todo“ istorija labai įdomi. Prieš metus mačiau Vilniuje šį spektaklį ir juo susižavėjau. Sirgau už visus kolegas, jis buvo puikiai padarytas. Spektaklis yra tamsus, bet, pavyzdžiui, manoji herojė Joana turi tą šviesos spindulėlį. Man „Svynis Todas“ nesukelia baimės. Tai yra trileris. Kaip kitaip – be kraujo, tamsumo – galima papasakoti šią istoriją? Juk nužudyta krūva žmonių, įvyko tragedijos daugelio žmonių gyvenime. Kodėl Ponia Lovet tokia pasidarė? Jei visas pasakojimas būtų vyniojamas į vatą, nemanau, kad šiandienos žmogus jį suprastų. Įsijungus televizorių, kad ir kokią kriminalų laidą, galima pamatyti dalykų, baisesnių už bet kokį „Svynį Todą“. Tėvai dažnai net nesidomi, kokius filmus žiūri jų vaikai. O ateiti į teatrą ir pamatyti tokią istoriją... visai kas kita.
Kaip manai, spektaklio herojų – Antonio ir Joanos – meilė tikra?
Taip, tai yra Joanos šansas, bet kartu eina kiti dalykai – Antonio jaunas, gražus. Jis mane myli, jis mane pamilo iš pirmo žvilgsnio. Tai šansas, viltis ir meilė kartu. Aišku, ko Joana sėdi prie lango ir per jį žiūri – ji svajoja apie išgelbėtoją. Ji kaip karalaitė iš pasakos – laukia to, kuris į ją švelniu žvilgsniu pažiūrės.
Tave puošia nidiškės širdis. Gimei ir užaugai Nidoje, sakoma, kad tai gražiausia, labiausiai saulėta Lietuvos vieta. Kokį pėdsaką Nida paliko tavo gyvenime?
Apie žmones, kurie prie kalnų užaugo sako – jis kalnų žmogus. Tai aš turiu tą saulėtą, smėlėtą pėdsaką. Turėjau vaikystę pačioje gražiausioje vietoje visoje žemėje. Aš nesu mačiusi gražesnės vietos pasaulyje. Nidoje savita energija, esi apsuptas vandens, tai tarsi sala. Sugrįžtu ten kai tik galiu.
Kaip dažnai apskritai grįžti į Lietuvą?
Kai dirbame su Dalia. Dažniausiai taip išpuola, kad repetuojame prieš šventes. Parvažiuoju ir per atostogas, dar vasarą. Kai tik nesu Londone užimta, grįžtu namo. Aišku, didesnę laiko dalį praleidžiu Anglijoje. Tiesa, ten pasiilgstu visko, kas lietuviška. Namų, draugų, ką jau kalbėti apie vyrą. Pasiilgstu ir maisto. Čia viskas skanu, juk užaugome su juoda duona. Mūsų maistas ne tiek prifarširuotas konservantų.
Kaip randi stiprybės būdama toli nuo mylimojo ir širdžiai mielų dalykų dirbti su užsidegimu?
Aš labai myliu savo darbą, myliu dainavimą ir teatrą. Trokštu kuo daugiau padaryti, kuo daugiau išmokti, noriu išnaudoti kiekvieną minutę. Negyvenu galvodama apie rytojų ar apie vakar. Gyvenu dabar, šia minute. Jei būna sunku, sakau sau, kad rytoj ateis kita diena. Nors man retai būna nepakeliamai sunku. Aš jaučiu prasmę to, ką darau, todėl nebijau nuovargio.
Gyvenimą Londone vertini kaip etapą, kuris pasibaigs kartu su mokslais, o tuomet grįši čia?
Man nėra svarbu, kur gyventi. Man svarbiausia, kad galėčiau pasiekti savo mylimą žmogų, kai reikia ir norisi. Mano specialybė nepririša prie vietos. Kodėl gi ne Lietuvoje kurti šeimą, o kai reikės važiuoti dirbti svetur. Dedu daugtaškį. Man gera čia, turime namus, savo vietą. Svarbu, kad Juozas (Lauryna su vyru, kuris yra muzikantas, susituokė prieš pusantrų metų, po daugiau kaip 10-ies metų draugystės, – aut. past) būtų kartu... Kitaip labai sunku.
Neslepi, kad nori vaikų. Bet tada kuriam laikui į šalį reikėtų atidėti karjerą?
(Juokiasi) Negana to, kad vos tik susituoki tėvai pradeda spausti (juokiasi). Taip taip. Su vaikučiais yra taip – jie bus. Aš labai jų noriu. Mes abu su vyru labai norime.
Nežinau, kiek ten tos karjeros paaukoti reikia. Būna solistės tik pagimdo ir iš karto vėl grįžta į sceną ir tą patį vaikelį vėliau nešiojasi teatro koridoriais. Jei tik gali gauti pagalbos iš šono, kodėl gi ne. Nes laiko vaikams gimdyti nėra ir jo nebūna (juokiasi). Labai retai pasitaiko, kad žmonės susitaria „o dabar tai jau turėsim vaikų“. Man atrodo, kad tiesiog ateina laikas ir jie atsiranda. Aišku, ne viduramžiai, mąstai apie tuos dalykus...
Kaip dažnai būna laiko, kurį gali skirti tik sau – išvykti savaitei ar dviem paatostogauti, nieko neveikti?
Nebūna (juokiasi). Net per šventes būna koncertų. Dabar labai laukiu vasaros. Kartais verkiant norisi pabėgti ir pabūti vien tik su mylimu žmogumi. Vyras – pats pagrindinis mano ramstis. Nėra jokio kito. Tai yra toks lyg atskaitos taškas. Jis man labai padeda. Kita vertus, kol dirbi, kol esi reikalingas, reikia dirbti.
Girdėjau, su vyru turite ir kasdienių ritualų, kokie jie?
Tai ne ritualai (juokiasi). Tiesiog rytais mes praktikuojame jogą. Ritualas yra kasrytinė mankšta ir šviežiai spaustos sultys. Tai taisyklė. Spaudžiame įvairių vaisių sultis, ne tik apelsinų. Tai yra sveikata, gera nuotaika ir energija iki pat pietų arba net visai dienai (šypsosi).
Beje, jūs su Dalia Ibelhauptaite šiek tiek panašios, kaip čia taip atsitiko?
(Juokiasi) Kas čia nutiko visiems, kad klausia... Bus repeticija, eisime aiškintis (juokiasi). Niekada nebūčiau taip sugalvojusi. Ji irgi myli tai, ką daro, serga tuo. Gal iš čia ir panašumas. Tiesiog tokios jau susitikom (juokiasi).
