Seneliukas vietiniame viešbutėlyje sakė, kad Olimpo kalnas dažniausiai būna apgaubtas debesų, tik labai retai debesyse būna properšos ir tik tuomet galima pamatyti visą kalno viršūnę. Viršūnės link veda kelias, šalikelėse žydi apelsinai ir tiesiog dieviškai kvepia. O kaip gi kitaip, juk Olimpo kalnas.
Nuo kalno viršūnės nulėkėm dviračiais, su vėjeliu, pro kvepiančius žydinčius apelsinus, beveik nestabdydami, sukdami ratą po rato žemyn. Kol galiausiai sustojom pačioje kalno papėdėje. O viršuje vėl matėm tik debesų apgaubtą viršūnę. Nuo vėjo gūsių verkė akys.
Ilgai galvojau, kaip čia parašyti. Skamba juokinga, bet tikra tiesa. Po šio nusileidimo mano ausys buvo pilnos ašarų. Juk kai greitai leki, o vėjas šniokščia, tai akys ašaroja, o oro srovė ašaras stumia tolyn nuo akių ir tiesiai į ausis.
Gal, jei būtume dviračiais lėkę lėčiau, būtume pamatę graikų dievus, linksmai žaidžiančius po apelsinmedžiais ar besitaškančius upeliuko vandeniu?
