2012.07.23 Trečią ėjimo dieną nakvojom ant plynaukštės šalia savo 2008 m. naudotos pagrindinės stovyklos (base camp, arba bc). Ryte ją aplankėme – tebėra turas, palapinių aikštelės, iš galvijo kaukolės teliko ragai. Akivaizdu, kad šiemet daugiau kritulių – mūsų upeliukas tapęs normalia upele. Visgi gera sugrįžti „namo“...
2012.07.24 Visą dieną kopėme į Koskulak ledyną. Sustojome maždaug 5000 m aukštyje. Vakare pradėjo stipriai snigti.
2012.07.25 Ryte blogas oras, nėra matomumo. Snigo visą naktį ir visą dieną. Atsisakom perėjos dėl mažo matomumo ir sniego lavinų pavojaus. Leidžiantis žemyn ledyno prieigose mus pasitinka policija. Pareikalauja atiduoti pasus ir leistis kartu. Einame be pietų ir mažai ilsėdamiesi. Nusileidžiame 1 km vertikalaus aukščio. Ten mus pasitinka džipas ir parveža į Subaši kaimą prie pagrindinės stovyklos. Sako, kad mes turim didelių problemų.
Pasirodo, mes neturim leidimo čia vaikščioti ir mūsų jau ketvirtą dieną ieško. Į paieškas įtraukta ne tik policija, bet ir kariuomenė. Jei šiandien nebūtų mūsų radę, tai kitą dieną būtų į paieškas įtraukę ir malūnsparnį.
Už mūsų leidimus atsakingas p. Kongas irgi jau čia – atvyko iš paties Kašgaro. Apie mūsų dingimą buvo pranešta ir draudimo bendrovei. Mums paskirta 12000 juanių (~5000 litų) bauda – arba susimokam arba keliaujam namo. Kadangi dar turim ką čia veikt, Saulius dar tą patį vakarą išvyko į Kašgarą pasiimt pinigų iš bankomato ir sumokėt baudos. Na, o mes judam į pagrindinę stovyklą.
Sužinojome, kad mus „įskundė“ piemenys. Pasirodo „saugumas“ kalnų piemenims nemokamai išdalijo mobiliuosius telefonus, kad jie pranešinėtų apie visus svetimus. Visgi čia pasienis, militarizuota zona bei potenciali prieš Kinijos režimą Sindziango provincijoje kovojančių ekstremistų slėpimosi teritorija.
Dar sužinojome, kad bazėje sukinėjasi žmonės labai panašūs į alpinistus, bet visai ne alpinistai. Tai Kinijos saugumas, policija ir panašūs asmenys, kurie akylai stebi alpinistų veiksmus. Tokios situacijos nematėme per visą savo „kalnų karjerą“.
Koreguojam planus
2012.07.26 Iš pagrindinės stovyklos mums negalima niekur eit ilgiau nei vienai dienai. Už 10 km oro linija buvom palikę „užmetimą“ su maistu ir kuru. Sutariame, kad bazės policininkas už tam tikrą mokestį mus nuveš jos pasiimt. Važiavo pasiimt Šarukas, Dangė ir Tomas. Džipas jų iki vietos privežt negalėjo, nes mirtinai užklimpo. Tad likusį kelią iki „užmetimo“ ėjo pėsčiomis. Grįžtančius juos paėmė kitas džipas. Į pagrindinę stovyklą grįžo tik naktį. Vairuotojas buvo labai piktas ir reikalavo daugiau pinigų, bet negavo.
Pasirodo ant mūsų leidimo, kurio mes nematėme, nes jis atiduodamas tiesiogiai pagrindinės stovyklos viršininkui, parašyta (turbūt kiniškai), kad mes galime lipti tik į Muztagh-Ata ir tik numatytu maršrutu. Taigi mes neturim visų reikiamų leidimų, nors ir buvo žadėta. Panašu, kad viršūnės 6849 turėsime atsisakyti. Kopsime į Muztagh-Ata.
Muztag-Ata šturmo pradžia
2012.07.27 Šiandien išeiname link pirmos Muztagh-Ata stovyklos, esančios ~5100m aukštyje. Praneša 5 dienų oro langą, kurį ketiname maksimaliai išnaudoti. Trise imam slides, kiti sniegžengius, nes per blogo oro periodą ant kalno daug sniego. Planuojam palaikyti ryšį nuo kalno.
2012.07.28 Šiandien pakilome iki antrosios stovyklos, esančios 6100 m aukštyje. Trys iš mūsų lipa su sniegžengiais, kiti trys slidėmis, ant kurių uždėti specialūs kailiukai neleidžiantis slidėms slysti atgal. Slidžių apkaustai skitouring tipo, o batus naudojam savo alpinistinius.
Lipti sunku, tačiau džiugina geras oras, kuris dar turėtų laikytis keletą dienų. Tiesa, čia vėjuota, o nusileidus saulei temperatūra staigiai krenta gerokai žemiau nulio. Rytdienos planai neaiškūs. Pasižiūrėsime, kaip seksis ši nakvynė. Gal dar palipėsime, o gal lėksim žemyn pasiilsėti.
