„Paroda ant Bedugnio plaukiojančių salų – išsipildžiusi sena svajonė“, – teigė dešimtis parodų prestižinėse Lietuvos ir užsienio parodų salėse surengusi menininkė. Anot T.Jankauskaitės, mintis surengti parodą prie Bedugnio kilo 1973 metais, kai ji, baigusi Vilniaus dailės institutą (dabar akademija) ir apsigyvenusi Merkinės apylinkėse – Lietuvos juodosios keramikos lopšyje, pirmą kartą pamatė nedidelį, iš visų pusių miškų apsuptą smaragdo spalvos bangomis vilnijantį ežerą. Savitas Bedugnio grožis visam laikui užbūrė menininkę.
Rudeniškai gražią savaitgalio popietę, kai prie ežero nutilo poilsiautojų klegesys, išsipildė didžioji keramikės svajonė. Bedugnio krantą nutūpė angelai ir dvasiukai, jaukiai įsikūrė ant kelmų ir pačios T.Jankauskaitės rankomis išskobtose geldose. Šalia jų glaudėsi spygliuotos kriauklės ir mažutės mikrovisatos, gertuvės. Akį traukė ant kryžiokų sukabinti porceliano ir spalvotosios keramikos dirbiniai, į parodą atkeliavę iš įvairių kūrybinių stovyklų ir plenerų. „Ten nebuvo sąlygų kurti juodosios keramikos darbų“, – paaiškina spalvotųjų kūrinių atsiradimą juodosios keramikos meistrė T.Jankauskaitė. Plaukiojančiose ežero salelėse, specialiai parodai suplukdytose iš viso ežero į vieną pakrantę, švytėjo ažūriniai šviestuvai, žibintai, varpeliai, kitokie menininkės sukurti stebuklai. Savo žavesio neprarado ir garsioji molio suknelė, prieš daugelį metų sukurta iš juodosios keramikos lapelių, pritvirtintų ant lino siūlų. Tik šį kartą keramikė jos nevilkėjo.
Kiek kūrinių buvo eksponuojama gamtos apsuptyje, menininkė tvirtino neskaičiavusi, tačiau neabejojanti, kad turėtų būti daugiau nei tūkstantis.
„Rimtai parodai rengtis pradėjau prieš trejus metus“, – teigė T.Jankauskaitė ir pridūrė, kad parodai „Bedugnis“ specialiai nekūrė nė vieno dirbinio. Tokia gausybė darbų esą susikaupė per visą kūrybinį laikotarpį, kai kurie dirbiniai jau buvo seniai užmiršti ir tūnodami kamputyje laukė savo valandos, maloniai nudžiugindami ir menininkę, ir jos kūrybos gerbėjus.
Žinoma, prie Bedugnio ir ant jo bangų ne visi jos darbai, dalis nukeliavo į Lietuvos ir užsienio muziejus, dalį įsigijo privatūs juodosios keramikos gerbėjai, šimtus nuostabių kūrinių draugams ir pažįstamiems padovanojo pati menininkė.
