Magiški Joninių valgiai
Pagonybės laikais mūsų protėviai švęsdavo ne Jonines, o Rasos, arba Kupolių, šventę. Tik vėliau ji buvo sutapatinta su šv. Jono diena.
Kažkada Rasos šventė buvo švenčiama net 14 dienų. Rasos galia mūsų protėviai šventai tikėjo – juk ji gaivindavo žemę po kaitrios dienos. Žmonės manė, kad rasa gali atgaivinti ne tik augaliją, bet ir žmogų. Ypatingą gydomąją galią, anot senolių, ji turėjusi Joninių rytą. Per Rasos šventę buvo garbinama suvešėjusi augalija, todėl šventės išvakarėse buvo renkamos žolės – kupolės. Iš kupolių nupintus vainikus plukdydavo ežeruose arba upėse, jais puošdavo galvas, dabindavo namus. Rasos šventė baigdavosi vakare prie laužo, kurio ugnies buvo stengiamasi parsinešti namo ir ja užkurti namų židinį. Žinoma, svarbiausias Joninių akcentas – paparčio žiedo ieškojimas. Sakoma, kad šis žiedas žydi tik akimirksnį, pasirodo tik labai geriems žmonėms ir tik vieną kartą gyvenime.
Ypatingi būdavo ir Joninių valgiai. Daugelis jų buvo gaminami gamtoje. Pats populiariausias ir paprasčiausias Joninių nakties valgis – lauže keptos bulvės su rūgpieniu ar įvairiais padažais. Vaikinai kepdavo bulves, o merginos turėdavo atsinešti rūgpienio. Be to, gyvavo tradicija vidurnaktį pamelžti stebuklingo meilės pieno. Jaunimas vainikuodavo karvę, ją pamelždavo ir visi po gurkšnelį gerdavo pieno, „kad kūnas meilės liepsna degtų...“ Prie laužo buvo prasimanoma ir kitokių valgių: vėžių, keptų žiobrių, įvairių mėsos užkandžių. Beje, visiems jiems buvo suteikiama magiška galia. Jais merginos esą galėdavusios prisivilioti vyrų arba sužavėti būsimą jaunikį, vyrai vaišindavo merginas, kad jos būtų apsaugotos nuo įvairiausių piktadarių, o patys ragaudavo vyriškumą ir jėgą stiprinančių valgių.
Lietuviška Joninių šventė mūsų dienomis įgavo komercinį atspalvį. Iškyla gamtoje vis dažniau pavirsta alaus gėrimo švente su girtomis dainomis.
Joninių vaišių tradicijos – dabartinių mūsų iškylų gamtoje užuomazga, nors pats iškylavimas gamtoje turi senas tradicijas visame pasaulyje.
Aristokratų išmonė?
Dabar turbūt sunkiai surastume tikrai patikimų žinių, kas gi surengė pirmąją iškylą gamtoje, vadinamąjį pikniką. Dar prieš tūkstančius metų, kai buvo veisiami pirmieji sodai, žmonės sugalvojo dalį savo gyvenimo ir pramogų perkelti į gamtą. Ši tradicija gyvuoja ir šiandien, suteikdama vis didesnį malonumą gyvenimo tempo išvargintam žmogui. Išvykų į gamtą metu užkandžiavimas virsta savotišku ritualu, suartinančiu draugus ir šeimos narius.
Yra pakankamai šaltinių, įrodančių, kad senovės Romoje iškylavimas gamtoje buvo ganėtinai populiari ir mėgstama pramoga. Pats žodis „piknikas“ atsirado gerokai vėliau. Prancūziškasis piquenique pirmą kartą randamas vienoje iš prancūziškų enciklopedijų 1692 metais. Kai kas tvirtina, kad žodis „piknikas“ kilęs iš anglų kalbos. Kad ir kaip ten būtų, XVIII a. iškylos gamtoje buvo labai populiarus ir tiek prancūzų, tiek anglų aristokratijos mėgstamas užsiėmimas.
Sujungę lietuvių liaudies šventės ir anglų aristokratų tradicijas, šiandien galime surengti sau ir savo draugams išties įsimintiną ir smagią iškylą. Tiesa, informacijos apie įvairiausius kepsnius ant laužo tikrai daug, tačiau apie išradingus užkandžius dažnai pamirštama.
Kiekvienam pagal skonį ir išmonę
Deja, lietuviška Joninių šventė mūsų dienomis įgavo komercinį atspalvį ir dabar savo mastais nusileidžia tik Kalėdoms ar Naujiesiems metams. Iškyla gamtoje vis dažniau pavirsta alaus gėrimo švente su girtomis dainomis. Žinoma, ne visiems tai patinka.
Daugelis iškylą įsivaizduojame pernelyg paprastai: ant žolės patiestas paklotas, ant jo sudėti sumuštiniai, termosas kavos, aplink sukiojasi naminiai augintiniai, jaučiantys teisę maitintis kartu su namiškiais ir mūsų draugais! Vargu ar tai pats romantiškiausias pobūvis...
Tačiau galima surengti ir visiškai kitokią iškylą. Juk vaišių gamtoje būna labai įvairių. Tad jei susiruošėte praleisti gamtoje visą Joninių dieną ar rengti vakarinę iškylą ir jei nenorite būti vien primityvūs alaus gėrėjai, jums reikės pasirūpinti patogiais ir įdomiais užkandžiais.
Pagrindinė taisyklė – patogu ir saugu
Taigi kokio maisto imti į iškylą? Labiausiai patyrę iškylų meistrai anglai dažniausiai ima sumuštinių, įvairių pyragų ir arbatos. Pagrindinė taisyklė – švieži ir lengvai paruošiami produktai. Iškylai gamtoje tikrai netiks greitai gendantis maistas, nes laikant jį ne šaldytuve sparčiai dauginasi visokiausios bakterijos. Todėl šventė gali pasibaigti gydytojo kabinete. Tad grietinėlės tortai, sušiai ir panašūs skanėstai tegu lieka namuose. Na, o mėsa, žuvys, kiaušiniai turi būti gerai termiškai apdoroti, t. y. visiškai išvirti ar iškepti.
Jei lietuviškas oras palepins šiluma, rekomenduojama pasiimti nešiojamąjį šaldytuvą ar šaltkrepšį. Beje, šaltkrepšį puikiausiai galite pasigaminti ir patys: tiesiog gėrimus, kuriuos ruošiatės imti su savimi (sultis, vandenį), likus parai iki išvykos sudėkite į šaldiklį ir užšaldykite. Paskui sušaldytais buteliais ar sulčių pakeliais apdėkite vežamus produktus. Kelionės metu ir besirengiant iškylai jie patikimai šaldys jūsų produktus, o paskui bus naudojami pagal tikrąją jų paskirtį.
Patogiausia iškylai gamtoje rinktis tuos patiekalus, kuriuos galima valgyti rankomis. Tačiau tai nereiškia, kad būtina apsiriboti vien sumuštiniais ir pyragėliais. Galima, pavyzdžiui, pagaminti suktinukų iš plonyčio lavašo su virtos vištienos įdaru arba paruoštus kotletukus įvynioti į salotų lapus. Užuot vežęsi paruoštas mišraines, pasiimkite šviežių daržovių ir atskirai įvairių padažų – tuomet ridikėlius, jaunas morkytes ir agurkėlius galėsite tiesiog pamirkyti į kvapų padažą. Duoną galite supjaustyti namuose, kad nereikėtų vargti gamtoje, arba pakeisti ją trapučiais. Sumuštinių netepkite namuose – pasiimkite jų sudedamąsias dalis atskirai. Paruošti gamtoje sumuštiniai bus ir gražesni, ir skanesni.
Nepamirškite, kad šventės sėkmė priklauso nuo jūsų fantazijos, geros draugijos ir, žinoma, gero oro!
