Viskas prasidėjo kažkada pernai, kai „Facebook“ netyčia pamačiau, kad tokie žygiai egzistuoja, paspaudžiau, kad noriu prenumeruoti naujienas apie žygį ir ilgam apie tai pamiršau.
Žmonos diaganozė: „Idiotai“
Naujienos atkeliavo žiemą ir nedelsdamas pasiūliau šią avantiūrą savo draugams Gediminui Grigoniui ir Vitaliui Billewičiui, kurie netikėtai lengvai sutiko, o bilietus dar greičiau nusipirkom stebėdami to vakaro futbolą.
„Idiotai“, – trumpai reziumavo mano žmona Evelina Burštein – mes su tuo nesiginčijome, nebūtume radę argumentų. Kiek vėliau prie mūsų prisijungė bėgimo profesionalas Albertas Skirpstas, taip galutinai suformuodamas savižudžių kolektyvą.
Pamažu ėmėme domėtis detalėmis, mintyse sudarėme reikalingų daiktų ir vertingų patarimų sąrašus bei sutarėme pasidaryti apšilimo žygį kažkur aplink Vievį. Žygis nuplaukė dėl laiko stokos, bet likusi pasirengimo dalis praėjo daugmaž sklandžiai – visi apsirūpino avalyne, kojinėm, termo rūbais, maistu, pleistrais, kremais ir t.t.
Kai kurie sprendimai pasiteisino, kai kurie nelabai – žygiui pasibaigus jau kurį laiką aptarinėjame, ką galėjome padaryti geriau, bet labai prastų sprendimų pavyko išvengti. Kaip supratau, Gedas pabaigoje pritrūko atsarginio termo komplekto, Vitalis nušvilpė mano pončą, be to, nežinia kodėl neatidaviau saugoti savo miegmaišio prie perkėlos, todėl kokius 35 km jis man daužėsi į kojas.
Nors buvome visiškai nepatyrę, negaliu nepastebėti, kad kai kurie žygeiviai nustebino dar labiau, eidami su paprastais sportiniais bateliais ar kita rimtam ėjimui nepritaikyta avalyne.
Nors buvome visiškai nepatyrę, negaliu nepastebėti, kad kai kurie žygeiviai nustebino dar labiau, eidami su paprastais sportiniais bateliais ar kita rimtam ėjimui nepritaikyta avalyne. Tikriausiai jie nėjo pilnos distancijos, bet ir 50 km su tokia amunicija turėjo būti rimta kančia.
Ėjimo smėliu košmaras
Pirmos mano problemos prasidėjo gana greitai – nuėjus kiek daugiau nei 10 km ėmė trinti vietą virš Achilo.
Specialus pleistras situaciją pagerino, nors po to paaiškėjo, kad sugebėjau jį neteisingai užklijuoti.. Kitą koją apklijavau per pietų pertrauką Nemirsetoje – ilgiausia žygio atkarpa tikrai prailgo. Nuotaikos nepataisė ir eilė prie maisto – stovėjome apie 20-25 minutes, o eilė nemažėjo.
Po Nemirsetos patyrėme visą įmanomą ėjimo smėliu košmarą. Kojos klimpo, ėjome labai lėtai, tiksliau aš. Draugai ėjo greičiau, aš atsilikau vis labiau, mane lenkė visi iš eilės, o aš negalėjau suprasti, ką darau.
„Nepasiduok, tu gali“, – išgirdau balsą už nugaros ir pamaniau, kad jau papuoliau į geresnį pasaulį. Pasirodo, mane ramiai lenkė prie grikių košės sutikta mergina su skarele, ėjusi 50 km.
Nežinau, kiek tęsėsi ši kančia, bet priekyje pamačiau mojuojančius draugus, kurie netrukus padėjo man perbristi per upelį – nusprendėme gelbėtis ir nueiti nuo smėlio.
Sprendimas pasiteisino, nors vėl smarkiai atsilikau, tačiau galiausiai kažkaip pasiekėme Girulius (40 km), kur buvo paskutinė stotelė iki perkėlos. Greitai aptarėme situaciją ir nusprendėme būtinai spėti persikelti 20 valandos keltu – kitaip bus bėdos.
„Nepasiduok, tu gali“, – išgirdau balsą už nugaros ir pamaniau, kad jau papuoliau į geresnį pasaulį. Pasirodo, mane ramiai lenkė prie grikių košės sutikta mergina.
Klaipėdoje vos vilkau kojas, be to, pamažu ėmė lyti. Pripažinsiu, kiek nervino vaizdas, kai mačiau dalyvius su 50 km žygio medaliais keliaujančius namo. Mums vakaras tik prasidėjo. Evelina prie kelto atvežė keletą būtiniausių dalykų – padukus, dar šiek tiek pleistro, naują termosą, džiovintų vaisių, ausines, drėgnų servetėlių. Ir miegmaišį, kuris, kaip minėjau, nepasiteisino.
Labiausiai pasiteisino padukai, kurie kilstelėjo pėdą ir padėjo išvengti rimtesnių nutrynimų. Tiesa, vietos bate sumažėjo, tad žygio pabaigoje jautėsi, kad kai kurie pirštai/nagai per daug susispaudė.
Juodkrantę pasiekiau pusiau miegodamas
Pradėjus eiti Alksnynės link netikėtai pajutau jėgų antplūdį ir pranešiau kolektyvui, kad nueisim. Kiek vėliau optimizmo sumažėjo, nes atkarpa nuo Alksnynės iki Juodkrantės virto dar vienu košmaru.
Nors tai buvo tikrai ne pati ilgiausia atkarpa (10 km), ėjome ne mažiau trijų valandų. Nusprendėme rinktis dviračių taką, kuris vingiuodavo, taip pailgindamas mūsų distanciją.
Kažkuriuo metu pajutau rimtus nuovargio požymius, ėmė merktis akys ir norėjosi nukristi vietoje. Pusiaukelėje sutikome žygeivius su dviračiais – Nerijų ir Ievą, kuriems nebeliko bilietų, todėl organizavo sau alternatyvią kelionę. Nerijus greitai parūpino po 25 ar po 50 ir palinkėjo sėkmės. Jos tikrai reikėjo, nes Albis ir Vitalis laikė geresnį tempą, o mes su Geduku gerokai atsilikome, be to, bijojome pražiopsoti stotelę, kurioje mūsų turėjo laukti šiltas maistas.
Dar kartą mus išgelbėjo Evelina, paskambinusi organizatoriams ir nurodžiusi ieškoti Žaliojo kelio. Pusiau miegodami per didžiausias kančias pasiekėme Juodkrantę, kur rimčiau apsistojome ir bandėme perrikiuoti gretas.
Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad kelionę baigia Albertas, paskaičiavęs, kad jam neapsimoka eiti iki galo, nes po to bus pernelyg pavargęs, kad parvairuotų savo šeimą 350 km namo.
Įvairių minčių turėjau ir aš, bet prieš žygį skaičiau pernai distancijos nebaigusio vaikino blogą, kuriame jis rašė apie savo klaidas, o baigti nusprendė būtent Juodkrantėje. Jo kojos buvo šlapios, pūslės buvo nesuderinamos su ėjimu – jis faktiškai neturėjo kito pasirinkimo.
Pagaliau išėjome į plentą, bet situacija nepagerėjo – man visur vaidenosi suoliukai, laikas ėjo lėtai, dar lėčiau ėjome patys.
O juk aš, pamaniau, tikrai dar galiu eiti – kojos lyg ir kažkiek sveikos, batai sausi, turiu atsarginių kojinių ir maisto – tereikia kažkaip sušilti ir nugalėti norą atsijungti pamiegoti. Apsitvarkę, persirengę (Gedas nebeturėjo kuo), pavalgę, pamiršę, kad turime karštos arbatos, apie 3 ryto iškeliavome į 15 km atkarpą iki Pervalkos.
Visur vaidenosi suoliukai
Eiti nusprendėme plentu, bet iki jo reikėjo paeiti, o man pradėjo gerokai vaidentis. Neatsimenu, ką tiksliai mačiau, bet įsivaizduojami suoliukai virto medžiais, o ant šlapios žolės ilsėtis nesinorėjo.
Pagaliau atsirado keli kelmai, tad atsirėmęs į medį kuriam laikui atsijungiau be sąmonės. Pagaliau išėjome į plentą, bet situacija nepagerėjo – man visur vaidenosi suoliukai, laikas ėjo lėtai, dar lėčiau ėjome patys. Netrukus išvydome ženklą P, tačiau ten atsirado tik pora kelmų, kuriuos rezervavo draugai, o aš atsisėdau ant apverstos šiukšliadėžės.
Atsimenu, kad pramerkiau akis nuo lietaus lašų ir pasakiau sau, kad reikia dar pabandyti. Vitalis paskolino „Nimesil“ ir pabandėme judėti toliau. Ačiū draugams, kad nepaliko manęs miegoti, nes buvau jau visiškas lavonėlis (ne politinis).
Kaskart pradėjus eiti po poilsio atrodė, jog kojų visai nevaldai, bet pamažu pavykdavo prasivaikščioti, sušilti ir kažkaip judėti. Paskutinius keliasdešimt kilometrų visą krūvį stengiausi palikti šlaunims, ėjau kaip slidininkas. Juodkrantėje uždėtas kelio įtvaras sušildė meniską, tad skausmą jaučiau tik pėdų srityje ir kažkas bjauraus darėsi su pakinklinėm sausgyslėm, tai ėjau šiek tiek sulenkęs kojas, kad jų nejausčiau.
Netrukus Gedas ėmė atsilikti ir pasakė, kad jam gana. Vitalis pasiūlė kartu ieškoti organizatorių autobuso, o aš nusprendžiau eiti. Po gero pusvalandžio mane pasivijo jau nurinkęs draugus „mikriukas“ ir pagaliau atsikračiau miegmaišio bei pavydžiai palydėjau jau patyrusius palaimą bendražygius.
6.50 pasiekiau Pervalką, atsižymėjau ir jau norėjau judėt toliau, kai staiga pamačiau ne pačios geriausios būsenos gerą bičiulį Tomą Butkų. Nutrintos kojos, smėlėtos kojinės, pasibaigęs maistas, bet akyse – begalinis noras nueiti iki galo. Kaip tik turėjau vieną atsarginę porą, kelis batonėlius, tad šiek tiek po 7 ryto pajudėjome Preilos link.
6 km atkarpa prabėgo gana greitai, atsižymėjome ir liko tik aštuoni iki galo. Startavome kažkur 8.45, pabaigti reikėjo iki 11, bet jėgos seko, todėl stebėjau kiekvieno kilometro laiką ir vis raginau Tomą nepasiduoti, kai jis vis bandė suderinti dar vieną trumpą sustojimą.
Staiga pamačiau ne pačios geriausios būsenos gerą bičiulį Tomą Butkų. Nutrintos kojos, smėlėtos kojinės, pasibaigęs maistas, bet akyse – begalinis noras nueiti iki galo.
Pranešiau, kad ženklą „Nida už 500 metrų į kairę“ turime pamatyti iki 10 valandos ir tada kaip nors nušliaušime. Nueiti kažkaip pavyko, tik prie finišo jau nesupratau, kur eiti ir ką daryti.
Kitas juokingas mano pasirodymas buvo bandymas sustingusiom kojom nueiti 100 metrų nuo autobuso iki kelto Smiltynėje. Spėjau per 4 minutes. Klaipėdoje iškart papuoliau į žmonos ir draugų glėbį, po to – į keleivio sėdynę, o po to atsimenu, kad Vilniuje vežėme Gedą namo.
Kartoti žygio neplanuoju, taip pat nerekomenduoju iškart pradėti nuo 100 km (man išėjo 102 km). Nes, kaip teisingai minėjo Evelina, 100 km be pasirengimo eina tik IDIOTAI.
P.S. Finišavęs sutikau Austėją Stephany Armonaitę, su kuria matėmės Nemirsetoje, Alksnynėje ir Juodkrantėje. Ji turėjo techninių problemų su, kaip supratau, sušlapusiais batais, ir atrodė, kad nėra jokių variantų, kad ji nueis iki galo. Bet ji nuėjo – didžiausi sveikinimai ir linkėjimai nuo mūsų kolektyvo!
P.P.S. Jei ką domina, vakar sudariau beveik tikslų savo kuprinės turinį: žibintas su atsarginėm baterijom, daug javainių, 250 gramų džiovintų abrikosų, termo rūbai, telefonai, kojinės, kepurė, pleistrai, power hubas, lietpaltis, 0,5 vandens, turėjau gertuvę, bet perkėloj atidaviau žmonai, mainais gavau dar kokius 400 gramų maisto. Ir ausinės, kurių neprireikė, nes per 26 valandas nebuvo nė akimirkos, kai norėčiau klausytis muzikos.
