Kas yra adventas?
Lotyniškai žodis „adventus“ reiškia „atėjimą“. Krikščionims adventas – tai susikaupimo, dvasios ir kūno apsivalymo periodas. Juo prasideda bažnytinių švenčių liturginiai metai. Šis laikotarpis yra skirtas pažymėti laiką iki Jėzaus gimimo. Per adventą krikščionys tradiciškai penktadieniais pasninkauja, o viso advento laikotarpiu atsisako triukšmingų linksmybių, skiria daugiau laiko apmąstymams.
Kada tiksliai prasideda adventas?
Katalikams adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas. Taigi, šio periodo pradžia gali svyruoti nuo lapkričio 27 d. iki gruodžio 3 d. Šiemet adventas prasideda lapkričio 27 d.
Anglikonai, liuteronai ir kai kurios kitos krikščionių bendruomenės adventą minėti pradeda šeštą sekmadienį prieš Kalėdas, arba pirmą sekmadienį po šv. Martyno dienos (lapkričio 11 d.).
Kada atsirado tradicija minėti adventą?
Į Lietuvą adventas atėjo kartu su krikščionybe, nors neabejojama, kad kai kurios jo tradicijos yra susijusios ir su ikikrikščioniškais lietuvių papročiais. Kada adventas atsirado Vakarų pasaulyje, nėra tiksliai žinoma: pati gruodžio 25 d. kaip Kristaus gimtadienio data nusistovėjo apie 300 m. po. Kr. Tačiau žinoma, kad jau 480 m. po. Kr. adventas tikrai egzistavo, o 567 m. Bažnyčia oficialiai išleido įsaką vienuoliams pasninkauti kiekvieną gruodžio dieną iki Kalėdų.
Kokios yra svarbiausios advento tradicijos?
Advento vainikas. Tai horizontalus visžalio augalo – eglės ar pušies – šakų vainikas, į kurį būna įstatomos keturios žvakės. Pirmąjį advento sekmadienį uždegama viena žvakė, antrąjį sekmadienį – dvi, trečiąjį sekmadienį – trys, o paskutinį sekmadienį prieš Kalėdas jau dega visos keturios žvakės.
Tradiciškai seniau advento vainiko žvakė buvo degama visai šeimai susėdus prie stalo. Degimo laikotarpis tapdavo proga aptarti dienos darbus, pasikalbėti, kartu pasimelsti.
Remiantis etnologiniais šaltiniais, būdavo svarbu ir žvakių spalvos – ant vainiko degti reikėdavo tris violetines ir vieną rožinę žvakę. Džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė uždegama turėdavo būti trečiąjį advento sekmadienį.
Kai kuriuose advento vainikuose būna ir penktoji, Kristaus žvakė, uždegama per Kūčias ar Kalėdas. Advento vainikus galima rasti tiek bažnyčiose, tiek namuose.
Advento vainikas atsirado kaip protestantiška tradicija, tačiau ją perėmė daug krikščionybės atšakų.
Pasninkas. Kita svarbi tradicija – pasninkas. Žodis „adventas“ apibūdina patį laikotarpį, o „pasninkas“ – krikščionišką tradiciją per šį laikotarpį tam tikromis dienomis atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių. Kartais mėsos ir pieno būdavo atsisakoma tik penktadieniais, kartais – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, o kartais – per visą adventą. Pasninko laikotarpiu valgyti buvo galima tik augalinės kilmės maistą, taip pat žuvį.
Kaip 15min yra pasakojusi Vilniaus etninės kultūros centro vyr. koordinatorė Marija Liugienė, senovėje pasninkas būdavo gan griežtas, nuo jo nebūdavo atleidžiami net ir vaikai, kurie jau yra gavę pirmą komuniją. Sulaužyti jį galėdavo tik ligoniai, kuriems dėl tam tikrų priežasčių pasninkas galėdavo dar labiau pakenkti sveikatai.
Advento kalendorius. Advento kalendorius kaip tradicija išpopuliarėjo naujaisiais laikais: XIX-XX a. sandūroje. Nors dažniausiai po kiekvienu advento kalendoriaus langeliu slepiasi šokoladiniai saldainiai, advento kalendorių būna įvairių. Kai kuriose jų atmainose atidarius „langelį“ galima rasti kalėdinį eilėraštį, kituose – smulkias dovanėles.
Kai kurie miestai užsienyje advento laikotarpiu savo pagrindinėse aikštėse įrengia ir kelių metrų aukščio advento kalendorius.
Ramybės laikotarpis. Taip pat, sekant krikščioniška tradicija, per adventą dera nesilinksminti, nerengti vakarėlių ir švenčių – daugiau laiko skirti ramiam bendravimui, džiaugsmingam laukimui. Linksmybių metu buvo laikomas laikotarpis tarp Kalėdų ir Trijų karalių.
Kaip adventą minėjo senovės lietuviai?
Pasak M.Liugienės, anksčiau buvo tikima, kad Kūčios ir Kalėdos užbaigia senąjį metų ciklą ir po jo prasideda naujasis, kurį pasitikti reikia atitinkamai pasiruošus, apsivalius ir kūną ir sielą.
Todėl manyta, kad iki Kūčių būtina grąžinti visas skolas, išspręsti per metus kilusius konfliktus, iš pagrindų sutvarkyti ir apsikuopti namus. Kūčių dieną būdavo ruošiama pirtis arba visa šeima maudydavosi kubile.
Manyta, kad per adventą nevalia skolintis nei maisto, nei pinigų, ypač šis draudimas stiprus būdavo Kūčių dieną. Senovės lietuviai tikėjo, jog tokiu atveju bus blogi metai tiek tam, kuris skolina, tiek ir tam, kuris skolinasi.
Be to, anksčiau buvo tikima, jog per šias keturias savaites nevalia atlikti to, kas naikina visumą. Advento metu nebūdavo galima pjauti medžių, kapoti malkų.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, anksčiau nuo gruodžio 13 d. minėtos Šviesos dienos iki Kalėdų būdavo atidžiai stebimas oras. Manyta, kad kiekviena diena atitiks kitų metų mėnesį – kokia bus gruodžio 13 d., toks bus ir sausis, kokia bus gruodžio 14 d., toks bus ir vasaris ir t. t.
Be to, prie namų slenksčio būdavo paberiama dvylika žiupsnelių druskos, atitinkančių dvylika mėnesių. Žiūrėta, kuris jų labiau sudrėks – manyta, kad tas mėnuo bus ir lietingiausias.
„Tautiniai papročiai tarsi savaime įsiterpė į adventą. Mat senų senovėje žmogus, vadovaudamasis mitine galvosena, manydavo, kad būtent piktosios žiemos jėgos nužudo augmeniją ir įkalina saulę. Tad reikia imtis maginių veiksmų – apeigomis sukurti Visatą iš naujo, ir laikas vėl pradės tekėti, vėl sugrįš saulutė ir suvešės augmenija. Tradicinėse gruodžio mėnesio lietuvių šventėse išliko nemaža senųjų tikėjimų reliktų. Tai liudija ir švenčių pobūdis: jos neskubios, trunkančios keletą dienų, reikalaujančios ilgo pasiruošimo, nes gaminami ypatingi valgiai, persirengėlių kaukės, puošiami namai. Žiemos šventėse tariamai bendraujama su protėvių vėlėmis, tuo siekiant numatyti ateitį, būsimų darbų sėkmę, ateinančių metų derlių“, – pasakojo L.Klimka.
Apskritai prieš Kūčias ir Kalėdas didieji lauko darbai būdavo baigti, žmonėms atsirasdavo daugiau laiko bendrauti, vykti vieniems pas kitus, taip pat vykdavo tradiciniai advento turgūs.
Pirmą kartą šis tekstas buvo publikuotas 2016 m.
