Aludariai telkėsi dvaruose
Nors aludarystė užgimė vadinamųjų žaldokų – aludarių meistrų – ūkiuose, vėliau ji sparčiai vystėsi dvaruose, kuriuose telkėsi stipriausi regiono aludariai.
Jau XIX amžiuje kiekvienas dvaras turėjo savo alaus daryklą. Skaičiuojama, kad vien Panevėžio apskrityje kadaise klestėjo daugiau nei 80 dvarų, panašiai tiek daryklų veikė šalia jų. Kitos Lietuvos apskritys tokiais įspūdingais skaičiais pasigirti negalėtų. Ten veikė po 20 ar netgi mažiau dvarų ir pilių.
Aludarystės meistrystę daugiausiai puoselėjo vokiečių kilmės dvarininkai, kurie kurdamiesi Aukštaitijoje, su savimi atsinešė ir geriausią alaus virimo praktiką bei tradicijas.
Į Lietuvą iš Vokietijos prieš daugiau nei šimtmetį atvyko ir dvarininkas Albertas Foightas. Į Kavarską, netoli Panevėžio atsikraustęs vokiečių dvarininkas taip pat turėjo dvarą, kuriame vyko alaus gamyba. 1902-aisiais jis atidarė stambią alaus daryklą „Bergschlösschen“, kas gimtąja A. Foighto kalba reiškė „pilaitę ant kalvos“, ir kuri davė pradžią dabartinei „Kalnapilio“ alaus daryklai
Aukštaitijoje ir dabar gausu išlikusių, prieš gerą dešimtmetį restauruotų dvarų, kurie leidžia susipažinti su senąja dvarų ir aludarystės kultūra.
Pakruojo dvare – senosios alaus tradicijos
Senosios aludarystės tradicijos nebuvo užmirštos Aludarių krašto meistrų, perdavusių alaus gamybos paslaptis iš kartos į kartą. Pakruojo dvare, didžiausiame iki šių dienų išlikusiame dvaro pastatų komplekse, galima pamatyti, kaip prieš gerą šimtmetį alų darė patyrę aludarių meistrai. Pakruojo dvare alus buvo daromas ne tik dvaro reikmėms, bet ir pardavimui – tokia istorija gali pasigirti visi stambiausi Aludarių krašto dvarai, kurių išlikę tik vienetai.
Šio dvaro lankytojai gali stebėti, kaip pagal senąsias technologijas mediniuose kubiluose ruošiamas alus, kuris vėliau brandinamas statinėse. Paragavus pirmojo nupylimo alaus – „pirmoko“, jį galima palyginti su vėlesnių nupylimu alumi – „antroku“ ir „trečioku“. „Pirmokas“ – stipriausias, tik ypatingoms progoms virtas alus, tuo tarpu „trečiokas“ buvęs įprastu dvaro gyventojų gėrimu, vartotas kasdien.
Be bravoro Pakruojo dvare galima pamatyti įspūdingą visą dvaro kompleksą – rūmus, parką, malūnininko namą, vandens ir vėjo malūnus, žirgyną, svirno teatrą.
Bistrampolio dvaro festivalis kviečia geros muzikos gerbėjus
Vos keliolika kilometrų nuo Panevėžio įsikūręs Bistrampolio dvaras laikomas vienu iš reikšmingiausių XV amžiaus pabaigos Šiaurės Lietuvos dvarų. Dabar išlikę klasicistinio stiliaus rūmai kartu su dar dešimties pastatų kompleksu buvo baigti statyti XIX amžiaus viduryje. Galima ne tik apžiūrėti parko ir tvenkinių apsupty esantį dvarą ir sode besiganančius elnius, bet ir pasimėgauti gausybe laisvalaikio pramogų – nuo SPA procedūrų iki lauko teniso.
Dvaro restorane ruošiami patiekalai, taip pat ir žvėriena, gaminami pagal senuosius dvaro virtuvės receptus. Kultūrinių renginių mėgėjus džiugina nuo pat pavasario iki rudens vykstantis Bistrampolio festivalis, suburiantis žinomus Lietuvos atlikėjus. Nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios dar galima suspėti į kelis sekmadieniais vykstančius koncertus, siūlančius programą nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos.
Rokiškio grafystę mena klasicistinis Rokiškio dvaras
Specialistų teigimu, nuo XVIII a. išlikęs Rokiškio dvaras yra vienas vertingiausių klasicizmo-istorizmo laikotarpio pastatų Lietuvoje. Nors pirmą sykį Rokiškio dvaras paminėtas šaltiniuose dar XV amžiuje, išlikusį klasicistinį pavidalą įgijo dvarą perėmus įtakingam Lietuvos didžiosios kunigaikštystės veikėjui grafui Ignotui Tyzenhauzui.
Ši buvusioji Tyzenhauzų rezidencija ypatinga klasicistiniu, struktūrišku ir aiškiai išpildytu dvaro išplanavimu. Dvaro parkas pasižymi unikaliomis Lietuvoje spindulinėmis alėjomis, kurių išplanavimas atkartoja klasicistinę idėją. Rokiškio miesto ir Rokiškio dvaro architektūrinis santykis taip pat unikalus, vienintelis toks klasicistinės kompozicijos pavyzdys Lietuvoje – dvaro sodybos kompozicijos ašis sutampa su miesto pagrindine kompozicine ašimi.
Tad Rokiškio dvarą verta aplankyti vien kaip įspūdingą architektūros paveldą. Jame veikia ir Rokiškio krašto muziejus, atpasakojantis buvusios grafystės ir ją valdžiusių grafų gyvenimo istoriją.
Ilzenbergo dvare – bene didžiausia pirtis Baltijos šalyse
Kita Rokiškio rajono pažiba – tarp kelių ežerų įsikūręs Ilzenbergo dvaras, menantis penkių šimtų metų istoriją. Livonijos ordino vasalo įkurtas dvaras šiomis dienomis yra išlaikęs XIX amžiaus pabaigoje perstatytų rūmų vaizdą. Išlikusiame komplekse tebėra autentiški rūmai, parkas, svirnas ir rūkykla. Dvaras išsiskiria plėtojamu biodinaminiu – natūralios žemdirbystės – ūkiu, kurio produktų galima įsigyti lankantis dvare.
Viena įdomiausių dvaro pramogų – tai apsilankymas bene didžiausioje Lietuvoje ir Baltijos šalyse pirtyje, veikiančioje ant ežero kranto. Iš akmenų suręstoje pirtyje kaitinama ir senovine dūminio tipo krosnele. Pasivažinėjimas karieta ir fotosesija ant legendinio Meilės tilto – tai kitos „dvariškos“ Ilzenbergo pramogos.
Radvilų dvarą menančios Aleksandravėlės liepų alėjos
Vos už trisdešimties kilometrų nuo Rokiškio verta aplankyti Aleksandravėlės miestelį, teturintį vos 140 gyventojų, tačiau menantį įspūdingą istoriją. Šiandien ją primena tik Aleksandravėlės dvaro rūsių griuvėsiai ir, kaip liudija vietiniai, nuostabios liepų alėjos. Nors šioje septyniolikos ežerų apsuptoje vietovėje iš dvaro telikusi legendinė alėja, aplankyti ją verta tiek dėl alėjos grožio, tiek dėl istorinio konteksto.
XVII amžiuje Pilianava vadintas dvaras priklausė Radvilams, kurį jie išplėtė ir pardavė italų kilmės dvarininkams Morikoniams, dvarą pervadinusiems Aleksandrava. XVIII amžiaus pabaigoje dvaras buvo praloštas iš kortų, vėliau jį valdė kiti bajorai, kol galiausiai dvaras sunyko. Aleksandravėlės miestelyje išliko dvarininkų Morikonių statyta klasicistinė, originali Šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčia.
