Visą „Ir aš darau“ laidą su Andrejumi Gaidamavičiumi galite perklausyti čia
Miškų saugojimo vajui aprimus, pats Labanoro girios vilkas A.Gaidamavičius nesudeda ginklų – neseniai jis prokuratūrai apskundė Valstybinę miškų urėdiją, kurios darbuotojai kirsdami mišką Labanore netyčia nuvertė medį-gamtos paminklą. Šimtametis 13,6 m aukščio Gaigalinio kadagys valstybės saugomu gamtos paveldo objektu buvo paskelbtas 2005 m. Dabar ten liko tik paminklinė lenta.
Pokalbį A.Gaidamavičius pradėjo nuo gyvenimo mieste ir kaime palyginimo pastebėdamas, kad miestiečiai toliau vis tolsta nuo gamtos. „Nors pats užaugęs kaime, per dvidešimt metų pripratau prie miesto. Dabar, po ketverių metų kaime, vėl užsukęs į Vilnių, stebiuosi, kaip aš sugebėjau čia gyventi – dulkėse, triukšme, mašinų beprotiškoje gausoje. Žmogus prie visko pripranta, o jaunam žmogui galbūt tos ramybės iš viso nereikia, bet jeigu jis gali palyginti, tuomet turi ir pasirinkimą“, – pasakoja jis.
Tiesa, jis kartais pats pasvajoja vasaromis pabėgti iš miško ir grįžti į miestą, nes nepakenčia uodų ir mašalų. „Jų gausa nepaprastai didelė, nes žmogus suardė ekologinę pusiausvyrą. Atsimenu iš vaikystės, kad anksčiau uodų kiekis buvo normalus, o dabar vabzdžialesių paukščių labai sumažėjo dėl plynų kirtimų . Prisidirbom visi, o kentėti dabar turi kažkoks Andrius, gyvenantis Labanoro girioje“, – sako gamtininkas.
Girioje jis gyvena asketiškai, sutardamas su kate ir jo trobos palėpėje įsikūrusia šikšnosparnių kaimene iš dviejų šimtų individų. Jo ilgaamžis šuo Reksas Kudla nugaišo pernai eidamas penkioliktus metus. „Turiu didelį sodą ir maistą užsiauginu pats, o į „Maximą“ einu tik katei, nes ji ne vegetarė. Šituo klausimu mes nesutariame. Tik dėl klimato kaitos susiduriu su dideliais iššūkiais: pernai vargau viską laistydamas, o šįmet dėl anomalinių šalnų viskas nušalo“, – vardija A.Gaidamavičius.
Pripažįsta vienu metu savo girioje jautęsis labai vienišas net su tokia gausia uodų ir šikšnosparnių, katės ir šuns draugija. „Buvau visiškai nusivylęs aplinkosauga ir galvojau, kad Lietuvoje nieko nebeįmanoma pakeisti. Sėdėjau savo miško trobelėje, ir vienatvė mane žudė. Kartais visą savaitę negirdėdavau jokio žmogaus balso, todėl pabendraudavau su savimi, kad nepamirščiau kalbėti“, – atsimena aktyvistas.
Tuomet jį iš sąstingio ištraukė „Kurk Lietuvai“ dalyvė Monika Peldavičiutė, dabar vadovaujant asociacijai „Gyvas miškas“, kuri sukvietė patyrusius aplinkosaugininkus imtis veiksmų prieš plynus kirtimus. Tiesa, prie buvusio aplinkos apsaugos ministro Kęstučio Navicko kirtimų klausimas taip, kaip jo siekė gamtininkai, nebuvo išspręstas. Paskui Lietuva išvis apie keturis mėnesius neturėjo aplinkosaugos ministro, kol valdantieji į šį postą surado Kęstutį Mažeiką. „Toks ministras yra geriau negu žmogus su žaliosiomis vertybėmis, kuris elgiasi priešingai. Ankstesnysis ir neturėjo galimybės būti aplinkos apsaugos ministras. Jeigu ir man pasiūlytų būti ministru ar viceministru, aš ten nė per kur neičiau, nes galimybės dirbti tiesiog nebūtų suteiktos“, – mano jis.
Gamtininko pastebėjimu, dabartinė valdžios karta ne tik Lietuvoje, o ir visose kitose šalyse elgiasi taip, tarsi būtų paskutinė karta Žemėje. Ir politikai į savo darbotvarkę neįtraukia klimato kaitos todėl, kad šios temos atseit netgi gėdijasi. „Gal jiems tai atrodo per radikalu ar nelabai seksi, nes žmonėms nelabai rūpi? Bet kad rūpi, o pavasarį žmonės net labai veržiasi į gamtą atsipūsti nuo didmiesčio streso. Politikoje aplinkosauga įtraukta tik iš reikalo, bet ji nėra joks prioritetas“, – kalba jis.
Todėl jis bent pats sau pasikartoja poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius, kad ateityje žmogus galės būti žmogumi tik būdamas ekologas. „Niekada apie savo sodybą neturėsiu tvoros. Juk tada įsivaizduočiau, kad visas mano pasaulis yra tik tiek, kiek apsitvėriau. O dabar ir visas Labanoras, ir visas pasaulis yra mano“, – savo santykį su aplinka atskleidžia A.Gaidamavičius.
Podkasto klausykite naujoje audioplatformoje 15min Klausyk. Kviečiame „Apple“ ir „Android“ vartotojus atsisiųsti programėlę.
