Kai gyveni šalyje, kurioje nutukimo indeksai vieni žemiausių pasaulyje, vyriausybė gali nubausti, jei tavo juosmuo šiek tiek per platus, o drabužiai gaminami vieno dydžio, turėti šiek tiek antsvorio gali tapti socialiniu nusikaltimu.
Nors japonai apdovanoti genais, kurie lemia jų natūralų lieknumą, valgymo sutrikimais sergančių žmonių Japonijoje nuolat daugėja nuo 1980-ųjų. Nustatyti tikruosius skaičius nėra paprasta. Anoreksijos ar bulimijos sutrikimas dažniausiai nustatomas poliklinikose, atsakant į parengtus klausimynus, tačiau dažnai sergantis asmuo nepripažįsta savo ligos.
Nors spaudimas išlaikyti labai liekną figūrą Japonijoje didelis, tačiau, jei peržengiama riba į kitą pusę, anoreksija sergantis asmuo ir jo šeima gali būti stigmatizuojami. Nuo jų gali nusisukti draugai.
Moteris pasakoja, kad nutarus kreiptis į gydytojus, nuo to ją sulaikė tėvai, nes šeimai tai neva padarytų gėdą.
Britų transliuotojo BBC žurnalistams japonė Motoko pasakoja, kad būdama 16-os mokyklose patirdavo skaudžias patyčias dėl to, kad buvo šiek tiek apvalesnė nei kitos merginos. Ji nutarė mažinti maisto porcijas ir nuolat sportuoti.
Kai Motoko buvo 19 metų, jos svoris buvo pavojingai mažas. Moteris pasakoja, kad nutarus kreiptis į gydytojus, nuo to ją sulaikė tėvai, nes šeimai tai neva padarytų gėdą. Motina esą jautė atsakomybę privalanti pati viską sutvarkyti, o tėvas kaltino motiną, kad jai to padaryti nepavyksta.
Specialistai teigia, kad iš visų psichinių ligų valgymo sutrikimai turi didžiausią mirties riziką. Dėl šios priežasties pagalbą anksčiausioje ligos stadijoje labai svarbi. Kuo ilgiau liga užleidžiama, tuo sunkiau ją išgydyti.
Japonijos valgymo sutrikimų asociacijos vadovas daktaras Toshio Ishikwa teigia, kad dažnai būna per vėlu, kai sergantis žmogus pasiekia ligoninę. Jis teigia, kad šalyje prastai išvystyta šeimos daktaro ir siuntimo pas kitus specialistus sistema, todėl ieškoti psichologinės pagalbos lieka paties sergančiojo ar jo šeimos reikalas.
Anoreksijos ir bulimijos gydymui reikia kompleksinės įvairių specialistų ir profesionalų pagalbos: psichiatrų, dietologų ar kitų gydytojų, kurie padėtų stabilizuoti gyvybines funkcijas. Tačiau Japonijoje neretai į ligonę sergantieji patenka tik tada, kai dėl per mažo svorio pradeda streikuoti organų veikla.
Japonijos valgymo sutrikimų asociacijos duomenimis, 2014 m. dėl anoreksijos ar bulimijos šalyje oficialiai buvo gydomi 10 tūkst. pacientų, tačiau tai tėra 2 proc. visų sergančiųjų. Apie požiūrį į valgymo sutrikimus šalyje pasako ir tai, kad iš 80 Japonijos medicinos mokyklų yra tik vienas profesorius, kurio sritis – valgymo sutrikimai.
Japonijos vyriausybė pripažįsta, kad tokia situacija – didžiulis iššūkis. Nuo 2014 m. vykdomas projektas, kuriuo siekiama išsiaiškinti problemos mastą ir rasti geriausius sprendimus. Sveikatos ministerija teigia, kad dabar stengiamasi plačiai kalbėti apie simptomus. Kuriamos paramos grupės. Tokiais žingsniais esą siekiama, kad valgymo sutrikimai visuomenėje būtų pripažinti labai didele problema.
Motoko, apie kurią užsiminta prieš tai, pagalbą gavo praėjus tik dešimčiai metų nuo ligos pradžios.
Motoko, apie kurią užsiminta prieš tai, pagalbą gavo praėjus tik dešimčiai metų nuo ligos pradžios. Ji dabar turi šeimą, susilaukė sūnaus, tačiau iki šiol lanko vieną iš nedaugelio paramos grupių, kuria finansuoja vyriausybė.
Niu Kaslo universiteto Japonijos studijų dėstytoja Gitte Marianne Hansen, neseniai išleidusi studiją „Moteriškumas, savidestrukcija ir valgymo sutrikimai Japonijoje“, aiškina, kad idealios figūros standartas Japonijoje – labai liesas kūnas. Tačiau, anot jos, tai ne vienintelė sutrikimų priežastis.
Atlikti interviu su Japonijos moterimis atskleidė, kad jos apskritai sutrikusios dėl to, kad nežino, ką reiškia būti moterimi XXI a. Japonijoje. Nesvarbu, ar tai būtų maždaug 50 metų namų šeimininkė, ar 20 metų mergina. Pokalbiai su jomis atskleidžia, kad moterims sunku interpretuoti visuomenės siunčiamas žinutes apie tai, kas yra moteriškumas.
Kovoti su liesumo kultu imasi ne tik vyriausybė. Vienas iš daugybės populiarių jaunimo žurnalų nusprendė spausdinti vadinamo „plius dydžio“ modelių nuotraukas. „La Farfa“ žurnalo redaktorė teigia, kad tokiu būdu siunčiama žinia, jog figūrų įvairovė yra gražu ir normalu.
Visi žurnalo numeriai buvo parduoti. Redaktorė pripažįsta, kad prieš 20 metų ir pati kentėjo nuo valgymo sutrikimų, išgyveno dėl esą per didelio svorio. Ji teigia, kad per 20 metų niekas nepasikeitė – visuomenės ir net šeimos spaudimas būti liesai tik dar didesnis.
Apžvalga parengta pagal užsienio spaudą.
