Kartą žmonai virtuvėje susižeidus peiliu, E.Dicksonas skiautelę marlės priklijavo lipniuoju tvarsčiu. Taip buvo išrastas pleistras.
Tačiau šis išradimas iš karto pirkėjų nesudomino. Pirmieji pleistrai buvo gerokai didesni nei įprasti šiandien – jų ilgis siekė beveik 0,5 metro. Tūkstančiai pirmųjų pleistrų buvo nemokamai atiduoti berniukų skautų stovykloms, kur jie sunaudoti itin greitai.
1924 m. pradėti gaminti įvairaus dydžio pleistrai, o po daugiau nei dešimtmečio prekyboje pasirodė ir sterilūs pleistrai.
Kaip gimė „Aleksandryno“ pavadinimas
Profesorius Vaclovas Biržiška savo didįjį veikalą – senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prie 1865 m., biografijas, bibliografijas ir biobibliografijas – pavadino „Aleksandrynu“ turėdamas omenyje ne Aleksandriją, kur buvo pasaulio stebuklu vadinta sudegusi biblioteka, o norėdamas pagerbti savo žmoną.
V.Biržiška teigė: „Keliasdešimt metų dirbant man lietuvių knygai, savaime prisirinko ir medžiagos lietuvių rašytojų biografijoms ir bibliografijoms. Tačiau įvairūs kiti darbai neleisdavo man surinktosios tinkamai sutvarkyti ir susisteminti. Ir tik žmonai Aleksandrai atsigulus į mirties patalą, iš kurio ji jau nebeatsikėlė, ir keletą mėnesių jai bekovojant su mirtimi, o man Ją slaugant per dienas ir naktis [tai buvo 1943 m.], Jos pačios raginamas, ilgomis nakties valandomis ėmiausi to darbo, kuris Jos vardu ir pavadintas.“
„Aleksandryną“ V.Biržiška vis pildė iki gyvenimo pabaigos, o išleido jį trimis tomais brolis Mykolas jau po jo mirties.
Vytautas ir juokdarys
1427 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas išsiruošė į tolimą žygį Pskovo link. Lietuvos valdovas norėjo priversti rusų miestą išmokėti paklusnumo duoklę. Tačiau šis žygis turėjo ir kitą tikslą. Vytautas ketino paskelbti apie siekį tapti karaliumi, o tam reikėjo sėkmingų politinių akcijų.
Tai, kad karinė ekspedicija buvo rengiama kaip reprezentacinis riterių žygis, liudija Vytauto laiškas Livonijos magistrui, kuriame kviesta prisijungti vietos riterius. Kartu su riteriais atvyko ir didžiojo magistro juokdarys Henė, kuris savo pokštais linksmino žygio dalyvius. Jie taip patiko Vytautui, kad laiške magistrui, pamiršęs politines realijas, papasakojo apie juokdarį, kuris valdovo jam suduotą smūgį išmoningai interpretavo kaip riterišką kirtį ir nuo šiol reikalavo jį laikyti nebe juokdariu, o įšventintu riteriu.
Kitais metais išsiruošęs į Naugardo žygį, Vytautas iš anksto prašė Ordino magistro jam vėl atsiųsti Henę. Juokdarys atvyko ir toliau tęsė pradėtą žaidimą – valdovo akivaizdoje stojo apsirengęs riterio drabužiais ir priminė apie tariamą įšventinimą.
Vytautui spaudžiant toliau rengtis juokdariu, jis pasiūlė valdovui kompromisą – rytais jį laikyti riteriu, o vakarais – juokdariu. Rugpjūčio viduryje iš Smolensko magistrą išsamiai ir dalykiškai informuodamas apie žygio eigą, Henė pabaigoje pasirašė: „Jūsų dvariškis Henė, prieš pietus riteris, po pietų juokdarys“.
Kaip buvo sugalvoti pašto ženklai
Didžiosios Britanijos pašto sistemą XIX a. reformavo Rowlandas Hillas. Jis pasiūlė pašto siuntinių išlaidas apmokėti ne gavėjui, kaip buvo iki tol, bet siuntėjui. Taip prie kiekvieno siuntinio imta klijuoti pašto ženklus, įrodančius, kad už siuntimą sumokėta.
Prie kiekvieno siuntinio imta klijuoti pašto ženklus, įrodančius, kad už siuntimą sumokėta.
Pirmasis pašto ženklas buvo vieno penso vertės ir jame buvo pavaizduotas nespalvotas karalienės Viktorijos profilis.
Šį ženklą netrukus pradėti vadinti „Penny Black“ („Juodasis už pensą“ arba „Juodoji Penė“). Vos tik pasirodžius pašto ženklui, žmonės ėmė juos ne tik kolekcionuoti, bet ir klijuoti ant sienų tarsi tapetus.
Ženklo išradėją R.Hillą karalienė Viktorija įšventino į riterius. O tokią pašto ženklų sistemą pirmosios perėmė Brazilija ir Šveicarija, kiek vėliau – JAV.
Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.
