Manoma, kad dar anksčiau, I a., Aliaskoje gyvenusiems žmonėms žvakes atstojo mažytės žuvys eulachonai, kitaip vadinamos žuvys-žvakės. Padegtas džiovintas eulachonas kurį laiką galėjo skleisti blankią šviesą.
Padegtas džiovintas eulachonas kurį laiką galėjo skleisti blankią šviesą.
Dabartinę formą žvakės ėmė įgauti Kinijoje, likus 200 metų iki Kristaus, ir buvo pagamintos iš banginio taukų. O Europoje jos buvo gaminamos iš karvių, avių taukų ar vaško. Laikui bėgant, bičių ar paprasto vaško žvakės netrukus pakeitė taukines, nemalonų kvapą skleidžiančias žvakes.
Europoje žvakės tapo svarbia religinių apeigų dalimi, o IX a. graduotos žvakės plačiai naudotos vietoje laikrodžių.
1830 m., pirmą kartą distiliavus parafiną, atsivėrė galimybės greitai ir pigiai bekvapių žvakių gamybai. Tačiau žvakių paklausa ėmė gerokai mažėti išpopuliarėjus žibalinėms ar dujinėms lempoms ir, galų gale, atradus elektrą.
Kaip pirmą kartą buvo išverstas „Mikė Pūkuotukas“
Pirmą kartą lietuviškai Alano Alexanderio Milne`o „Mikė Pūkuotukas“ pasirodė 1958 m. Vertėjui Virgilijui Čepaičiui versti šią knygą pasiūlė tuo metu Grožinės literatūros leidykloje dirbusi Aldona Liobytė, bet ji turėjo tik šios knygos vertimą į lenkų kalbą.
Vertėjui tuo metu buvo tik 19 metų, jis studijavo Maskvoje, ir leidykla tikėjosi, kad ten gaus originalą anglų kalba. Tačiau originalas vertėjui į rankas pateko tik pačioje darbo pabaigoje, kai jau buvo skaitoma korektūra, tad laiko pataisyti liko tik eiliuotiems tekstams.
Be to, lenkiškas vertimas buvo taip pat atliktas ne iš originalo. Į lenkų kalbą iš prancūzų vertė žinoma vertėja Irena Tuwim, poeto Juliano Tuwimo sesuo. Lietuviškas Mikės Pūkuotuko vardas taip pat labiau susijęs su lenkišku variantu – Kubus Puchatek. Puchatek – tai Pūkuotukas, o Mikę vertėjas perėmė iš Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelės“, kad būtų ir visiems žinomas, ir truputį juokingas vardas.
Puchatek – tai Pūkuotukas, o Mikę vertėjas perėmė iš Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelės“, kad būtų ir visiems žinomas, ir truputį juokingas vardas.
Tik po 20 metų V. Čepaitis išvertė Mikę Pūkuotuką iš originalo kalbos. Tačiau personažo vardas liko toks, koks buvęs, ir vargu ar kiti vertėjai kada nors ryšis šį įsitvirtinusį vardą pakeisti.
Koks kūrinys J. Straussui uždirbo milžiniškus pinigus
Bene garsiausias visų laikų valsas – Johanno Strausso „Ant žydrojo Dunojaus krantų“ – iš pradžių buvo parašytas 100 žmonių chorui, o jo melodijai kompozitorius panaudojo dar prieš 14 metų parašyto šiandien nežinomo valso „Bangos ir verpetai“ melodiją.
Pats J. Straussas po jokio susidomėjimo nesukėlusios premjeros broliui Josefui prisipažino, kad didelių vilčių dėl šio valso nepuoselėja. Bet kai jį J. Strausso orkestras pagrojo 1867 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, prasidėjo „Žydrojo Dunojaus“ triumfas.
Per trumpą laiką vietoje įprastų 5–10 tūkst. egzempliorių valso natų tiražas pasiekė fantastišką 1 mln. skaičių. Po 10 metų Bostone šio ir kitų J. Strausso valsų klausėsi 100 tūkst. isteriškai susižavėjusių žmonių, pats kompozitorius dirigavo 20 tūkst. muzikantų orkestrui ir chorui bei uždirbo galbūt visų laikų rekordinį honorarą – net 100 tūkst. dolerių.
Kas sieja pūtikus ir viduramžių amatininkus
Pučiamaisiais instrumentais grojantys muzikai kartais pasitelkia nepertraukiamą kvėpavimą. Tai speciali technika, leidžianti tęsti natą be papildomo įkvėpimo. Tokią techniką naudojantis atlikėjas įkvepia per nosį, tuo pat metu išpučia orą per burną, naudodamas skruostuose sulaikytą orą.
Ši kvėpavimo technika vystėsi skirtingose kultūrose ir buvo paplitusi tarp tradicinės muzikos pučiamųjų instrumentų atlikėjų. Nepertraukiamas kvėpavimas padėjo viduramžių amatininkams, dirbantiems su tauriaisiais metalais, – subtilūs dirbiniai reikalavo nuolatinės ugnies kaitros, todėl nepertraukiamo kvėpavimo techniką įvaldę auksakaliai nesustodami pūsdavo į ugnį, kad ši išliktų kaitri.
