Savo ataskaitoje Australijos Katalikų Bažnyčios institucija, sprendžianti vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmių klausimus, priduria, kad kai kurios Bažnyčios institucijos ir jų lyderiai pro pirštus žiūrėjo į tai, kas vyko daug metų.
Tiesos, teisingumo ir pagijimo taryba taip pat nurodė, jog dažnai labiau rūpinamasi institucijos, o ne vaiko apsaugojimu, ir kritikavo kultūrą, „pritaikytą valdžiai kitų atžvilgiu“, o ne tarnybai.
„Privalomas celibatas taip pat galėjo prisidėti prie išnaudojimo tam tikromis aplinkybėmis“, – pažymima ataskaitoje.
Katalikų Bažnyčia yra spaudžiama persvarstyti dvasininkų celibato tradiciją, kuri, nors ir tęsiama šimtus metų, nėra nepakeičiama Bažnyčios taisyklių dalis.
Tarybos vadovas Francis Sullivanas sakė, kad net dėl neliečiamiausių Bažnyčios tradicijų, tarp jų – celibato, turi būti diskutuojama, nors ir nerekomendavo keisti šio susilaikymo įsipareigojimo.
„Mūsų Tarybos ataskaitoje sakoma tai, jog mes pripažįstame, kad celibatas gali būti vienas prisidedančių faktorių, – sakė jis ABC radijui. – Mes nežinome to masto, mes nežinome laipsnio, kuriuo tai buvo vienas dominuojančių faktorių, bet nekišame galvos į smėlį ir neignoruojame šio klausimo“.
Pasak F.Sullivano, reikėtų spręsti tai, kaip kunigai yra parengiami.
„Kai turime kokį oficialų tyrimą dėl lytinių nusikaltimų Katalikų Bažnyčioje, reikia imtis to, kaip seksualumas yra suprantamas ir vaizduojamas dvasininkijos narių“, – sakė jis.
„Reikia labai aiškaus supratimo apie savo paties seksualumą, savo paties seksualinį vystymąsi, savo paties būdą kaip žmogui bendrauti su kitais. Tai vadinama psichoseksualiniu švietimu. Praeityje tikrai tokio nebuvo“, – sakė jis.